Pamedė

Pamedė (prūs. Pameddi, vok. Pomesanien) – istorinė žemė Pietų Prūsijoje, kurioje gyveno prūsų gentis pamedėnai. Tai labiausiai vakaruose buvusi prūsų žemė, tarp Vyslos, Nogato, Zirgūnos ir Osos upių.^[1] Dabar tai žemės aplink Malborką ir Elbingą.

Lietuviškas žemės pavadinimas Pamedė yra rekonstruotas Kazimiero Būgos.

Valdant Vokiečių ordinui svarbiausias to regiono miestas buvo Marienburgas. Vokišku šios žemės pavadinimu Pomezanija vėliau vadinta vyskupystė.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pamedė buvo viena iš 12 prūsų žemių. Toliausiai vakaruose buvusi pamedėnų gentis buvo pirmoji nukariauta Vokiečių ordino, kuris pradėjo savo kryžiaus žygius iš Kulmo žemės. 1233 Ordinas įsiveržė į Pamedę ir pastatė ten Marienverderį.^[2] 1238 m. buvo užimtas Christburgas ir Dzierzgonis, o 1250 m. - Marienburgas.

Per Pirmąjį prūsų sukilimą 1242 m. pamedėnai buvo vieni aktyviausių sukilimo dalyvių, užėmę kelias kryžiuočių pilis. Tačiau 1249 m. Dzierzgonio taika jie įsipareigojo priimti krikščionybę. Kai vyko Didysis prūsų sukilimas, jie iš pradžių laikėsi neutraliai, vėliau padėjo kryžiuočiams. Savo kalbą ir papročius pamedėnai išlaikė iki XVI a., kai 1561 m. pasirodė katekizmas prūsų kalba „Prūsų Enchiridionas“. Dėl germanizacijos ir asimiliacijos pamedėnai XVII a. išnyko.

Kryžiuočių ordino kolonizuotos prūsų genties visuomeninį gyvenimą reguliavo 1340 metų Pamedės teisynas - seniausias (žinomas) rašytinis baltų genčių teisės šaltinis.

Pomezanijos vyskupystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dėl nesutarimų tarp Ordino ir pirmojo Prūsijos vyskupo (nuo 1209 m.) Christian von Oliva popiežiaus legatas Vilhelmas Modenietis 1243 m. Vokiečių ordiną padalino į keturias vyskupystes. Taip šalia Sambijos vyskupystės, Varmijos vyskupystės ir Kulmo žemės atsirado ir Pomezanijos vyskupystė^[3] - be prūsiškosios Pamedės ji apėmė ir šiaurinę Pagudės dalį. Vyskupo, kurio pasaulietinės valdos apėmė apie trečdalį diocezijos, rezidencija buvo Prabutai, o kapitulos, kuri nuo 1285 m. buvo įtraukta į Vokiečių Ordiną ir valdė apie trečdalį vyskupystės teritorijos, - Marienverderis.

Torunės taika ir Reformacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po 1466 m. Torunės taikos senosios Pamedės pietinė dalis liko Ordinui, o Marienburgas ir Pagudė, taip pat Varmė ir Kulmo žemė atiteko Lenkijai. 1525 m. Ordino valstybei perėjus į liuteronybę paskutinis Pomezanijos katalikų vyskupas taip pat perėjo į liuteronybę, atsisakė pasaulietinės valdžios ir savo valdomą teritoriją perdavė naujai susikūrusiai Prūsijos kunigaikštystei. Pirmuoju liuteronų Pomezanijos vyskupu 1523 m. tapo Georg von Polenz. Lenkijai atitekusi ir katalikiška išlikusi vyskupystės dalis buvo priskirta Kulmo vyskupystei.

Dabartis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuo metu Pamedė priklauso Lenkijos Varmijos Mozūrų vaivadijai, didžiausi miestai, pastatyti jų pilių vietoje: Malborkas, Kvidzynas, Kulmas, Ylava.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

↑ Zigmas Zinkevičius. Lietuviai: Praeities didybė ir sunykimas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2014. P.46. ISBN 978-5-420-01724-1
↑ Castles: The Baltic Region. In: Alan V. Murray (ed.) The Crusades. An Encyclopedia. Vol.I. Santa Barbara: ABC Clio, 2006. P.214.
↑ Teutonic Knights In: Berard L. Marthaler (ed.) The New Catholic Encyclopedia, Second Edition, 2003. P.842. ISBN 0-7876-4004-2

[1] Zigmas Zinkevičius. Lietuviai: Praeities didybė ir sunykimas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2014. P.46. ISBN 978-5-420-01724-1

[2] Castles: The Baltic Region. In: Alan V. Murray (ed.) The Crusades. An Encyclopedia. Vol.I. Santa Barbara: ABC Clio, 2006. P.214.

[3] Teutonic Knights In: Berard L. Marthaler (ed.) The New Catholic Encyclopedia, Second Edition, 2003. P.842. ISBN 0-7876-4004-2

[1]

[2]

[3]