Naugardukas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Naugardukas
brus. Навагрудак, rus. Новогрудок
   Coat of Arms of Navahrudak, Belarus.png      Flag of Navahradak.png   
Navahradak - Ruiny zamka.jpg
Naugarduko pilies griuvėsiai

Naugardukas
53°35′0″N 25°49′0″E / 53.58333°N 25.81667°E / 53.58333; 25.81667 (Naugardukas)Koordinatės: 53°35′0″N 25°49′0″E / 53.58333°N 25.81667°E / 53.58333; 25.81667 (Naugardukas)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis: Gardino sritis Gardino sritis
Rajonas: Naugarduko rajonas
Įkūrimo data: 1044
Vykdomojo komiteto pirmininkas: Anatolijus Markevičius
Gyventojų (2015): 29 245
Tinklalapis: [1]
Commons-logo.svg Vikiteka: NaugardukasVikiteka
Kirčiavimas: Naugardùkas (Naũgardas)

Naugardukas (arba Naugardas) – miestas vakarų Baltarusijoje Gardino apskrityje, Naugarduko rajono centras. 2015 m. pradžioje Naugarduke mieste gyveno 29 245 žmonių. Nuo Lietuvos sostinės Vilniaus ir Baltarusijos sostinės Minsko Naugardukas nutolęs vienodu - 150 km. atstumu. Mieste veikia lengvoji ir maisto pramonė, dujų aparatūros gamykla, kraštotyros muziejus, Adomo Mickevičiaus namas-muziejus.

Naugardukas yra vienas seniausių ir reikšmingiausių Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei daugiau kaip 500 metų priklausęs miestas, kurio svarba XVIII amžiaus pabaigoje patekus į Rusijos imperijos sudėtį visiškai sumenko. Manoma, kad 1253 m. Naugarduke galėjo būti karūnuotas vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas, kuris XIII a. miestą buvo padaręs valstybės sostine[1]. Bevaikis ir senstantis Vladislovas Jogaila 1422 m. Naugarduke susituokė su ketvirtąją žmona Sofija Alšėniške (1405–1461). Ši sąjunga davė pradžią ateinančius amžius Vidurio ir Centrinę Europą - Lietuvą, Lenkiją, Čekiją, Vengriją, Prūsiją valdžiusiai Jogailaičių dinastijai[2]. Nuo XVI a. pradžios Naugardukas beveik tris amžius buvo vienas svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinio ir administracinio gyvenimo centrų. Jis turėjo vaivadijos sostinės statusą, mieste iki XVIII a. II pusės rinkdavosi Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo sesijos. Po galutinio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo XVIII-XIX amž. sandūroje Naugarduko apylinkėse gimusių Mickevičių, Čečiotų, Domeikų ir kt. smulkių bajorų vaikai, išaugę tėvynės patriotais, studijuodami Vilniaus universitete būrėsi į slaptąsias draugijas, aktyviai dalyvavo 1831 m. sukilime.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Naugarduko pilies rekonstrukcija

Ankstyviausi rašytiniai miesto paminėjimai mus pasiekė iš 1044, 1116 ir 1252 m. metraščių.

Remiantis archeologinių kasinėjimų duomenimis Naugardukas buvo apgyvendintas jau X a. II pusėje. Miesto branduolį sudarė ant kalno stovinti įtvirtinta pilis ir ant gretimos kalvos išsidėstęs priešpilis, XII a. apjuostas gynybine siena. Miestiečių namai drėbti iš molio ir tik pačių turtingiausių gyventojų langai įstiklinti. Naugardukiečiai vertėsi medžiokle ir žemdirbyste. Vėliau vystėsi amatai ir prekyba. Žinoma, kad Naugarduko pirkliai intensyviai prekiavo su Baltijos šalimis, Kijevu, Bizantija, Sirija[3]. Per šiuos pirmuosius kelis šimtmečius Naugardukas tapo regiono centru, tačiau kaip miestas didesnės politinės reikšmės neturėjo. Todėl rašytiniuose šaltiniuose dažniau pradedamas minėti tik nuo XIII a. pradžios, kaip Lietuvos valdovų ir Haličio Volynės kunigaikščių kovų arena[4].


 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Chano Batijaus kariuomenė 1241 m. nusiaubė Naugarduką ir jo apylinkes. Sumušti totorių rusų kunigaikščiai šiose žemėse prarado savo įtaką, o Naudarduką užvaldė lietuvių kunigaikštis Erdvilas, kuris čia atstatė sugriautą medinę pilį. Lietuvos valstybės vienytojas valdovas Mindaugas, nugalėjęs Juodosios Rusios kunigaikščius, XIII a. viduryje Naugarduką pavertė savo rezidencija ir faktine Lietuvos sostine. 1252 m. tikriausiai Naugarduko pilyje Mindaugas su žmona Morta gavo krikštą, o metais vėliau - 1253 m. buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Šiems įvykiams paminėti Naugarduko pilies kalnui suteiktas karaliaus Mindaugo vardas. Pagal vienos iš legendų, šiame kalne buvo palaidotas auksiniame valdovo krėsle sėdintis Mindaugas. Netrukus po valdovų krikšto Naugarduko pilies teritorijoje pastatyta koplyčia, įkurtos kapinaitės. Manoma, kad Mindaugo sūnus ir vietininkas Naugarduke kunigaikštis Vaišelga, 1245 m. pakrikštytas pagal stačiatikių tradiciją, galėjo būti pilyje pastatytos cerkvės fundatoriumi. Vaišelga yra laikomas ir 1257 m. greta Naugarduko pradėjusio veikti stačiatikių vyrų vienuolyno - Laurušavo, kuriame buvo parašyta pirmoji Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje rankraštinė knyga - Laurušavo evangelija, įkūrėju. Iki 1822 m. evangelija saugota Laurušavo vienuolyne, vėliau - pas didikus Čartorskius, dabar - Čartoriskių bibliotekoje Krokuvoje[5].

1415 m. lapkričio 15 d. Vytauto Didžiojo iniciatyva Naugarduko pilyje buvo sušauktas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikių vyskupų sinodas, kuriame Jurgis Cemblakas išrinktas Lietuvos stačiatikių metropolitu. Šis dvasinis susirinkimas de facto paskelbė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikiančios stačiatikių bažnyčios autokefaliją - administracinį savarankiškumą ir vidines bažnyčios reformas.

1422 m. vasario 7 d. parapinėje Naugarduko bažnyčioje, kaip manoma Vytauto Didžiojo supiršti, susituokė Vladislovas Jogaila ir Sofija Alšėniškė. 1426 m. grįždamas iš sėkmingo karinio žygio Pskove ir Naugarde, Vytautas Didysis Naugarduke vietos bajorijai dosniai dalijo karo grobį. Valdovas Kazimieras Jogailaitis 1444 m. miestui suteikė papildomų privilegijų. Naugardukas buvo 1448 m. rugsėjo 8 d. čia vykusio Lietuvos elekcinio seimo pasitarimų vieta.

Naugardukas iki 1795 m. priklausė Lietuvai, 1795–1915 m. – Rusijai, 19211939 m. – Lenkijai.

Kultūros paveldas[taisyti | redaguoti kodą]

Miestas nuo seno garsėjo sakraliniais pastatais. XIV a. pradžioje čia buvo viena pirmųjų pranciškonų veiklos tuo metu oficialiai dar pagoniškoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vietų. Valdovai Vytenis ir Gediminas Naugarduke buvo pastatę bažnyčias Šv. Pranciškaus ordino vienuoliams[6].

Išlikęs:[taisyti | redaguoti kodą]

Naugarduko pilies griuvėsiai;

Viešpaties Atsimainymo bažnyčia
  • parapinė Viešpaties Atsimainymo bažnyčia, pastatyta ant neaukštos kalvos ir sujungta su gynybine pilies sistema. Bažnyčios statybas 1395 m. fundavo Vytautas Didysis. Bažnyčios, kuriai buvo suteiktas Visų Šventųjų titulas, darbai pabaigti 1415 m. Gotikinės bažnyčios fasadas turėjo du bokštus. 1719-1723 m. šventovė perstatyta baroko stiliumi ir 1740 m. konsekruota Viešpaties Atsimainymo titulu. Bažnyčia - vienanavis sakralinis pastatas su pusapvale apside ir dviem bokštais fasade. Prie pietinės sienos išliko dvi senosios bažnyčios gotikinės koplyčios - Švč. Mergelės Marijos ir Dievo kūno. Pirmojoje yra saugomas stebuklais garsėjantis XVIII a. Naugarduko Švč. Mergelės Marijos paveikslas su sidabriniais aptaisais. 1991 m. šioje koplyčioje buvo įrengtas sarkofagas, kuriame palaidoti 1943 m. nacių sušaudytų 11 vienuolių seserų nazariečių palaikai. Prie Dievo Kūno koplyčios šiaurinės sienos 1643 m. Naugarduko kašteliono Jono Rudaminos Dusetiškio (1615-1651) lėšomis įrengtas antkapis iš juodo marmuro ir smiltainio brolio bei 8 jo bendražygių, žuvusių 1621 m. Chotine atminimui. Pietiniame bažnyčios fasade XX a. III dešimtmetyje įmūryta paminkline lenta, lenkų kalba liudijanti apie tai, kad šioje šventovėje 1422 m. vasario 7 d. Vladislovas Jogaila susituokė su ketvirtąja savo žmona Sofija Alšėniške, susilaukė su ja palikuonių ir taip buvo užtikrintas Jogailaičių dinastijos tęstinumas. Bažnyčioje 1799 m. vasario 12 d. pakrikštytas būsimas poetas Adomas Mickevičius, o XVIII a. šioje šventovėje buvo rengiamos Naugarduko pavieto bajorų seimelių sesijos. Carinės Rusijos valdžia 1857 m. bažnyčią uždarė, tačiau po Pirmojo Pasaulinio karo ji buvo atnaujinta, 1922 m. atšventinta ir grąžinta tikintiesiems[7];
Šv. Boriso ir Glebo cerkvė
Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia
  • Domininkonų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Medinę Šv. Jackaus bažnyčią 1624 m. fundavo Vilniaus vaivada Kristupas Chodkevičius. XVII a. II pusėje šventovei sudegus 1724 m. dominikonai pastatė naują mūrinę bažnyčią. Šventovė remontuota po 1751 m. gaisro ir konsekruota Šv. Mykolo Arkangelo titulu, dar kartą atstatyta po 1831 m. gaisro. Tuomet fasadui suteiktas klasicistinis stilius. XIX a. pristatyta varpinė. 1858 m. dominikonų vienuolyną uždarius, bažnyčia tapo parapinė. 1948 m. sovietų valdžia bažnyčią uždarė ir pavertė ją grūdų, vėliau - baldų sandėliu. 1986-1987 m. atliktas bažnyčios remontas, o 1993 m. ji grąžinta tikintiesiems. Bažnyčia - trinavis bazilikinis sakralinis pastatas su pusapvale apside. Išliko vertingas vėlyvojo baroko bažnyčios pagrindinis altorius ir Šv. Mykolo Arkangelo paveikslas, šoniniai altoriai, fundatoriaus K. Chodkevičiaus portretas. 1898 m. slapta nuo carinės valdžios bažnyčioje buvo įrengta memorialinė lenta Adomui Mickevičiui, minint šimtąsias jo gimimo metines[9];
Šv. Mikalojaus soboras

Neišsaugotas:[taisyti | redaguoti kodą]

Žymios asmenybės[taisyti | redaguoti kodą]

Miesto vardo įamžinimas[taisyti | redaguoti kodą]

  • Trijų Lietuvos miestų - Vilniaus, Alytaus ir Marijampolės gatvėms suteiktas Naugarduko miesto pavadinimas;
  • Vilniuje veikia Naugarduko vardo vidurinė mokykla, IĮ "Naugarduko vaistinė" ir UAB "Naugarduko 97".

Grožinėje literatūroje[taisyti | redaguoti kodą]

Adomo Mickevičiaus poema "Gražina" (iš lenkų kalbos vertė Justinas Marcinkevičius ir Vincas Mykolaitis-Putinas):

Ant Naugarduko kalno seną pilį
Mėnulis maudo aukso spinduly.
Velėnų pylimu aukštyn pakilę,
Smėliu šešėliai šliaužia dideli.
Pavargę jie į griovį krinta seną,
Kur tarp žolių, girdėt, vanduo čiurlena
[11].

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. http://viduramziu.istorija.net/socium/karunacija.htm
  2. http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/vytauto-didziojo-senatveje-jogailai-pripirsta-sofija-alseniske-vidurio-ir-rytu-europos-karaliu-motina-ir-pramote-582-302946
  3. Гуревич Ф. Д. Древний Новогрудок. Л., 1981
  4. http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/ldk-istorija-naugarduko-mitas-582-389829
  5. http://www4102.vu.lt/wp-content/upload/laurusavas.pdf
  6. Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Vilnius, 2012, p. 319-320.
  7. http://www4102.vu.lt/wp-content/upload/naugardukas_parapine.pdf
  8. http://www4102.vu.lt/wp-content/upload/naugardukas_cerkve.pdf
  9. http://www4102.vu.lt/wp-content/upload/naugardukas_domin.pdf
  10. http://www4102.vu.lt/wp-content/upload/naugardukas_soboras.pdf
  11. http://ebiblioteka.mkp.emokykla.lt/kuriniai/grazina_konradas_valenrodas/,format.pdf