Nadruva

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Prūsų žemės

Nadruva (vokiečių istoriniuose šaltiniuose Nadrauja, Nadruva, Nadrawta, Nadrowen) – Mažosios Lietuvos žemė Priegliaus aukštupio upyne su Pisos, Romintos, Geldapės, Angrapės, Auksinės (Augstės), Alnos žemupio, Įsros, Druojos ir Deimenos intakų upėmis bei Šešupės kairiaisiais intakais – Pilkalnio apskrities pietinė dalis, Stalupėnų, Gumbinės, Darkiemio, Galdapės ir Įsruties apskritys bei Labguvos apskrities rytinė dalis. Šiaurėje ribojasi su Skalva, rytuose – su Sūduva, pietuose – su Barta ir Notanga, vakaruose – su Semba.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmą kartą Nadruva paminėta XIII a. pirmos pusės „Danijos žemės knygoje“ (Liber census Daniae). Žinomos buvusios Angetetos, Auktuolyčių, Kampsvykių, Kapstetos, Retavos, Vėluvos pilys, Katniavos (Katavos) ir Retavos valsčiai.[1]

1236 m. Petras Dusburgietis rašė, kad Nadruvoje buvo Romuva, šventas baltų pagonybės centras. Iš Romuvos vyriausias žynys krivių krivaitis („pagonių popiežius“) valdė visų baltų religinius reikalus. Kiti šaltiniai šios vietos nemini. Dalis mokslininkų abejoja, kad Romuva buvo.[2] Dabar manoma, kad Romuva buvo prie Auktuolyčių, į šiaurės vakarus nuo Stalupėnų arba į pietus nuo Narkyčių, Dituvos ir Auksinės (Augstės) santakoje. Veikiausiai Romuva buvusi abiejose vietovėse.

1253 m. Lietuvos karalius Mindaugas Nadruvą (Nederowe) už karūną padovanojo Livonijos ordinui, bet šis nepajėgė jos užkariauti. 12741275 m. kraštą užkariavo Vokiečių ordinas. Nuo XIV a. Nadruvos centras – Įsrutis, kryžiuočių pilis mieste pastatyta 1336 m. Vokiečių ordinas krašto dalį į šiaurę nuo Priegliaus ir į vakarus nuo jo intako Įsros (Įsruties) su Jurbarko (Georgenburg), Želvos (Zelva) pilimis 1352 m. perleido Sembos vyskupui. Kitą Nadruvos dalį administravo Vokiečių ordino Įsruties, vėliau – Karaliaučiaus komtūras. Joje buvo Įsruties, Narkyčių, Tamavos (Tamoviškiai), Teplaukio pilys, o Įsruties apylinkės sudarė Nadruvos kameramtą. Kovodama su Vokiečių ordinu, Nadruvą kaip jo valdą puolė arba per ją gilyn į Vokiečių ordino pavergtą Prūsiją žygiavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė. XVI a. Nadruva su Skalva tapo Mažosios Lietuvos centrine dalimi.

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

Iki XV a. dauguma krašto gyventojų buvo nadruviai. XVI a. etnografo ir kartografo K. Henenbergerio duomenimis, beveik visi Įsruties apskrities, kuri sudarė Nadruvos teritorijos didumą, gyventojai kalbėjo lietuvių kalba. Vokiečių kalbotyrininkas ir archeologijos Adalbertas Becenbergeris beveik visą Nadruvą priskyrė lietuvių žemėms. Kalbotyrininko Z. Zinkevičiaus nuomone, dalis Nadruvos lietuviškų vietovardžių kryžiuočių buvo suprūsinti. Iki XVIII a. pradžioje prasidėjusio didžiojo maro ir bado bei po to sekusios Didžiosios vokiečių kolonizacijos Nadruvoje iki 93 % gyventojų buvo lietuvininkai; tik pietiniame pakraštyje, Geldapės apylinkėse, jie gyveno mišriai su naujakuriais mozūrais.[3]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Rimantas Jasas, Algirdas Matulevičius. Nadruva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 680 psl.
  2. Gimbutas, Marija (1963). The Balts. London: Thames and Hudson. p. 183.
  3. Rimantas Jasas, Algirdas Matulevičius. Ten pat.