Karšuva

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Apie kaimą žr. Karšuvos kaimas.

Karšuva, vakarinių lietuvių (*karšuvių), arba (istorinių) vakarinių žemaičių subetnoso, t. y., X/XI−XIII a. sulietuvėjusių Žemaičių aukštumos senkapių kultūros nešėjų palikuonių gyventa LDK etnokultūrinė sritis, kurį laiką tikriausiai turėjusi kunigaikštystės statusą. Dauguma istorikų Karšuvą lokalizuoja ne visame minėtos kultūros areale, o tik jo pietinėje pusėje (tiksliau, teritorijoje tarp Dubysos ir Kuršių marių /tarp Dubysos ir Minijos); kai kurie tyrinėtojai (ypač lenkų istoriko H. Lovmianskio sekėjai), kalbėdami apie XIII-XIV a. Žemaičių teritorinę struktūrą, Karšuvos „žemę“, arba kunigaikštystę, prilygina Varnių (Medininkų), Raseinių, Šiaulių, Knituvos ir kt. nedidelėms vakarinių lietuvių „žemėms“, arba „valsčiams“.

Turinys 1 Kraštovardžio kilmė 2 Karšuviečių protėviai 3 Karšuvos žemė XIII-XIV a. 4 Žymesni Karšuvos valdytojai 5 Išnašos ir nuorodos

[taisyti] Kraštovardžio kilmė

Kraštovardžio Karšuva kilmė nėra visai aiški; tikėtina, kad jis yra atsiradęs iš kuopinio tautovardžio *karšuva (<*karsava?), kuriuo ankstyvųjų viduramžių lietuviai galėję vadinti būsimos Karšuvos žemės teritorijoje gyvenusius karšuviečių protėvius. Kada lietuviai dab. „dialektologinės“ Žemaitijos prototipą nustojo vadinti „Karšuva“, tiksliai nežinoma; XV a. pirmaisiais dešimtmečiais „Karšuvos“ vardas tuometiniams lietuviams turėjo būti dar gerai žinomas^[1], tačiau vėliau vis daugiau lietuvių buvusios Karšuvos žemės teritoriją ėmė suvokti vien kaip vakarinę Žemaičių dalį.

[taisyti] Karšuviečių protėviai

Iki karšuviečių subetnoso atsiradimo (XII-XIII a.) būsimos Karšuvos teritorijoje gyveno nežinomo vardo^[2] vakarų baltų gentis, kuri tiek jos kultūros, tiek etnogenezės atžvilgiu buvo itin artima žemgaliams. Tikėtina, kad žemgalių, kuršių ir tikriausiai skalvių kalboms artimai gimininga karšuviečių protėvių kalba suvaidino tam tikrą vaidmenį XIII-XV(?) a. formuojantis lietuvių kalbos žemaičių tarmės „dūnininkų“, arba „varniškių−raseiniškių“ patarmei.

[taisyti] Karšuvos žemė XIII-XIV a.

Rašytiniuose šaltiniuose Karšuva kaip LDK sudėtinė dalis minima (ypač dažnai − Petro Dusburgiečio) iki XIV a. 4 dešimtmečio („didžiosios“, arba „subetninės Karšuvos žemės“ nederėtų painioti su XIV−XVIII a. gyvavusiu Karšuvos valsčiumi).

Lietuvos valstybei Karšuva priklausė nuo XII a. pab. ar XIII a. pr.; XIII a. I pusėje Karšuvos žemės ribos iš esmės sutapo su tuo metu galutinai sunykusios Žemaičių aukštumos senkapių kultūros arealo ribomis, o nuo 1260 m. (ar bent nuo XIII a. pab.) tada dar politiškai autonomiška (?) Karšuva apėmė, matyt, jau beveik visą dabartinę "dialektologinę" Žemaitiją. Vakaruose (dab. Klaipėdos apylinkėse) Karšuva greičiausiai siekė Kuršių marias ir Baltijos jūrą (žr. 1-ąją išnašą), pietuose ji ribojosi su Skalva, o rytuose karšuviečius nuo „grynųjų žemaičių“ skyrė Karšuvos giria ir plati šilų juosta, kuri bent iki XVI a. II pusės driekėsi per visą rytinį buvusios Žemaičių aukštumos senkapių kultūros arealo pakraštį (per dab. Raseinių, Kelmės, Radviliškio bei Šiaulių rajonus).

1253 m. liepą karalius Mindaugas mainais už taiką ir Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą visą Karšuvą užrašė Vokiečių ordinui. Žlugus keliems kryžiuočių bandymams Mindaugo jiems atiduotus karšuviečius įveikti atvirose kautynėse, 1259 m. pavasarį (greičiausiai balandžio mėn. antrojoje pusėje) abiejų ordino šakų pastangomis centrinėje Karšuvos dalyje, ant dab. Kuplės piliakalnio (prie Jūros upės, − Šilalės rajone, Vilkų Lauko km., į pietus nuo Kvėdarnos) buvo pastatyta šv. Jurgio, arba Georgenburgo pilis (istorinėje literatūroje ši pilis ilgą laiką klaidingai tapatinta su kita panašaus vardo kryžiuočių pilimi, t. y. su 1336 m. dab. Jurbarko m. teritorijoje įsteigtu Jurgenburgu^[3]), turėjusi atlikti visos Žemaitijos užkariavimo avanposto vaidmenį. Tais pačiais 1259 m. žemaičių sukilėlių kariuomenė Georgenburgo pilį užblokavo, šalia jos pasistatydama savo tvirtovę; 1260 m. vasarą Georgenburge dislokuota kryžiuočių įgula, sužinojusi apie jai padėti žygiavusios ordino kariuomenės pralaimėjimą Durbės mūšyje, iš Georgenburgo nedelsdama pasitraukė į Klaipėdą.

1289 m. Vokiečių ordino didysis magistras patvirtino ordino Prūsijos ir Livonijos šakų tais pačiais metais (ar šiek tiek anksčiau) atliktą Karšuvos, Skalvos ir kt. lietuviškų bei LDK valdytų žemių pasidalijimą^[4].

XIII a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, visą XIV a. ir XV a. pradžioje Karšuvą nuolat puldinėjo ir niokojo abiejų ordino šakų kariuomenės bei nedideli plėšikaujančių ordino riterių būriai.

1337 m. Vokietijos imperatorius Liudvikas IV Bavarietis Karšuvą „padovanojo“ Vokiečių ordinui.

Tikslus Karšuvos srities dalinio politinio savarankiškumo panaikinimo laikas istorikams nėra žinomas; galimas daiktas, kad integralia Žemaičių dalimi Karšuva galutinai tapo netrukus po 1336 m. (t. y. po Karšuvos kunigaikščio (?) Margirio žūties) ar apie XIV a. vidurį.

[taisyti] Žymesni Karšuvos valdytojai

Kaip žymiausi galimi autonomiškos Karšuvos valdovai ar bent valdytojai (Lietuvos didžiojo /Trakų kunigaikščio vietininkai) paminėtini spėjamas Mindaugo svainis Vykintas (vad. „Lietuvos ir Žemaičių kronikoje“ minimas Vykinto įsiviešpatavimas Žemaičių ir Karšuvos kunigaikštystėse: Викинт [...] на князство Жомоитское и на Кoрсувское вступил), didžiojo kunigaikščio Vytenio valdymo laikais karšuviečių gynybai nuo kryžiuočių agresijos vadovavęs Gediminas ir 1336 m. vad. Pilėnuose žuvęs Margiris.

[taisyti] Išnašos ir nuorodos

1. ↑ 1413 m. su Vokiečių ordinu dėl Žemaičių ribų ginčijęsi Vytautas ir jo atstovai tvirtino, kad Klaipėda su apylinkėmis yra Karšuvos krašto dalis, ir kad Klaipėdos pilį kryžiuočiai pasistatė Karšuvos krašte.
2. ↑ Galimas daiktas, kad karšuviečių protėvių savivardis yra „pasislėpęs“ už Volynės metraščio Chlebnikovo nuoraše pateiktame Lietuvos ir Volynės 1219 m. sutarties aprašyme išlikusio termino Buleveči (rusėn. Булевечи; dauguma istorikų šį terminą interpretuoja kaip XIII a. Žemaitijos aukštumų sritį valdžiusios giminės vardą), kuriuo minėto nuorašo sudarytojas apibūdino Vismantą ir Gedvilą, 1219 m. taikos derybose greičiausiai atstovavusius būtent Karšuvai.
3. ↑ 1259-1260 m. egzistavusios Georgenburgo pilies vieta lietuvių archeologų lokalizuota 1997 m.; ~trečdalį Kuplės piliakalnio aikštelės yra nuplovusi Jūros upė. Dėl Georgenburgo pilies lokalizavimo dab. Jurbarko teritorijoje nepagrįstumo žr. E. Gudavičiaus straipsnį Dėl šv. Jurgio pilies.
4. ↑ Preussisches Urkundenbuch, Königsberg, 1909, Bd. 1, H. 2, p. 70, 336.