Žemės pluta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Žemės pluta – išorinis tvirtas Žemės apvalkalas. Giliau slūgso Žemės mantija, kurią nuo plutos skiria Moho paviršius. Žemės plutos masė apie 2,8×1019 t (21 % – okeaninė pluta ir 89 % – kontinentinė). Pluta sudaro tik 0,473 % visos Žemės masės.

Skiriami 4 Žemės plutos tipai:

  1. Kontinentinis
  2. Okeaninis
  3. Subkontinentinis
  4. Subokeaninis

Subkontinentinis ir subokeaninis tipai būdingi pereinamosioms zonoms kontinentas – okeanas, vidinių (pakraštinių) jūrų įdubos – salų lankai – okeanas.

Kontinentinė pluta[taisyti | redaguoti kodą]

Ši pluta yra didelio storio. Kontinentinėse lygumose – platformose, plutos storis yra 35–45 km, o kalnynuose storis šokteli net iki 55–70 km. Didžiausias kontinentinės plutos storis aptinkamas Himalajuose bei Anduose – 70–75 km. Ši pluta sudaryta iš nuosėdinių uolienų dangos paviršiuje, o po ja – magminių – metamorfinių uolienų storymė, kuri sudaryta iš „bazaltinio“ bei „granitinio“ sluoksnių.

Okeaninė pluta[taisyti | redaguoti kodą]

Okeaninė pluta sudaryta daugiausia iš bazalto. Granito – gneisinio sluoksnio čia nėra. Šios plutos storis ženkliai skiriasi nuo kontinentinės – jis mažesnis ir siekia 5–12 km. Pagal plokščių tektonikos teoriją, o okeaninė pluta formuojasi okeaniniuose vidurio gūbriuose taip vadinamose spredingo zonose. Subdukcijos zonose okeaninė pluta lydosi ir tampa mantijos dalimi. Dėl subdukcijos dabartinė okeaninė pluta yra palyginti jauna (seniausia sutinkama juros periodo). Šio tipo plutos storis siekia 4 km, vietomis 40 km. Bendra tendencija – kuo senesnė pluta tuo ji storesnė.

Subokeaninė pluta[taisyti | redaguoti kodą]

Būdinga pareinamosioms zonoms ir aptinkama pakraštinių (vidinių) jūrų giliavandenėse įdubose (Viduržemio, Juodoji, Ochotsko, Kaspijos jūros). Bendras šios plutos storis 10–25 km, yra didelė (4–10 km arba netgi 15–20 km) nuosėdinių uolienų storymė.

Subkontinentinė pluta[taisyti | redaguoti kodą]

Būdinga salų lankams (Kurilų, Aleutų ir kt.) ir kontinentų pakraščiams. Artima kontinentinei plutai, tačiau yra kur kas plonesnė (20–30 km). Būdingas bruožas – tankių sluoksnių atskyrimo nepakankamumas (neaiškumas).