Barenco jūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Barenco jūra žemėlapyje

Barenco jūra (Barentso jūra; rus. Баренцево море; norv. Barentshavet) – šelfinė jūra prie Norvegijos ir Rusijos krantų, tarp Naujosios Žemės, Prano Juozapo Žemės, Špicbergeno ir Lokių salos, Arkties vandenyne. Jūra užima 1 424 000  km², vidutinis gylis – 222 m, didžiausias – apie 600 m, druskingumas 32,5-35 ‰. Didžiausia sala – Kolgujevas, upės – Pečiora, Indiga. Dugne ledyninės ir terigeninės nuogulos – žvirgždas (ir rieduliai), smėlis, sleuritas, dumblas, yra naftos ir dujų telkinių. Ties Rusija krantai žemi, pelkėti, didelės įlankos (Motovo, Kolos, Pečioros, Čiošos), ties Norvegija nemažai fjordų (Varangerio, Porsangerio). Potvynis vyksta kas pusė paros, jo aukštis iki 6,1 m[1].

Žiemą šiaurines jūros dalis sukausto ledas, o iš šiaurės ištisus metus teka šalta srovė. Dėl susimaišančių šiltų ir šaltų srovių, taip pat paviršinio vandens tankio pokyčių per metus maistingas vanduo dažnai pakyla į viršų, pavasarį ir vasarą sukeldamas stiprų planktono „žydėjimą“. Planktonu minta didelės žuvų populiacijos, kurios reikalingos kitiems gyvūnams ir produktyviai žvejybos pramonei. Svarbiausi uostai – Murmanskas, Vardė.

Jūra pavadinta jūrininko Viljamo Barenco garbei.

Taip pat skaityti[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Geografinis enciklopedinis žodynas. Maskva: „Sovetskaja Enciklopedija“, 1983, 51 psl.