Velykų sala

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Velykų sala
Isla de Pascua, Rapa Nui
Velykų salos vėliava
(Detaliau)
Easter Island map-en.svg
Laiko juosta: (UTC-6)
------ vasaros: (UTC-5)
Valstybė: Čilės vėliava Čilė
Regionas: Valparaiso regionas Valparaiso regionas
Administracinis centras: Hanga Roa
Gubernatorius: Pedro Pablo Edmunds Paoa
Gyventojų (2007): 3 791
Plotas: 163,6 km²
Tankumas (2007): 23 žm./km²
Pašto kodas: 2779001
Tinklalapis: www.rapanui.co.cl
Commons-logo.svg Vikiteka: Velykų salaVikiteka
Velykų salos moai
Salos kraštovaizdis

Velykų sala arba Rapanujis (polinez. Rapa Nui – „Didysis Rapa“, isp. Isla de Pascua) – sala pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, priklausanti Čilei (sudaro Valparaiso regiono komuną). Administracinis centras – Hanga Roa. Salos plotas – 163,6 km², gyventojų – 3 791. Artimiausia gyvenama sala – už 2000 km vakaruose esantis Pitkernas.

Velykų sala garsėja rapanujų prieš daugiau nei 400 metų sukurtais moajais – akmeninėmis statulomis, išdėstytomis pakrantėje. Statulų svoris apie 20 tonų, aukštis daugiau nei 6 metrai.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Kas ir kada tiksliai apgyvendino Velykų salą nėra žinoma. Manoma, kad ją 7001100 m. apgyvendino polineziečiaiGambijė ar Markizų salų. Tačiau spekuliuojama ir apie ankstesnes datas bei galimą indėnišką gyventojų kilmę. Pagal vietinę legendą, pirmoji gyvenvietė buvusi Anakena. Dėl didelio atstumo nuo aplinkinių salų Velykų saloje susiformavo savita kultūra. Vienas jos reliktų – įspūdinga monumentalioji architektūra: iš ugnikalnių bazalto išskaptuotos skulptūros moai ir altoriai ahu, taip pat turėjo savo raštą rongorongo. Dėl gyventojų pertekliaus ir resursų stygiaus salos gamta smarkiai nuniokota, iškirsti miškai. Kilo socialinė suirutė.

1722 m. balandžio 5 d. (per Velykas) salą pasiekė pimasis europietis olandas Jakobas Rogevenas. Per kelerius metus salą aplankė ispanų ir Džeimso Kuko ekspedicijos. Keliautojai pastebėjo, kad vietinė rapanujiečių kultūra žlunganti, paminklai apleisti. Vietiniai gyventojai smarkiai priešinosi bandymams užimti salą, todėl tikslesnių duomenų iš to laikotarpio nėra daug. 1862 m. į Velykų salą įsiveržė Peru vergų prekeiviai. Jie nužudė arba paėmė į vergiją ~1500 žmonių, tarp jų ir salos valdovus, mokėjusius senąjį raštą. Dauguma pagrobtųjų mirė kasyklose, o salą užklupo raupų, tuberkuliozės epidemijos. Dauguma gyventojų žuvo. Saloje šeimininkavo krikščionių misionieriai ir avių augintojai. Daug vietinių gyventojų buvo išvežta į Gambijė salas. 1877 m. čia tegyveno 111 žmonių.

1888 m. rugsėjo 9 d. Polikarpas Toras užėmė Velykų salą ir paskelbė ją Čilės valda. Iki XX a. vid. salą valdė karinis Čilės laivynas ir avių augintojai. Nuo 1966 m. rapanujiečiams suteikta Čilės pilietybė.

Pastaruoju laikotarpiu vietos gyventojai kovoja už salos autonomiją, siekia atsiskirti nuo Valparaiso regiono.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Velykų sala yra trikampio formos, vulkaninės kilmės. Ilgis 24,6 km, plotis iki 12,3 km. Salos galuose yra trys užgesusios ugnikalnių kalderos: Rano Kau, Poikė ir Terevaka (aukščiausias, 507 m). Šių ugnikalnių krateriuose telkšo trys ežerai – Rano Kau, Rano Raraku ir Rano Aroi. Šalia pietvakarinio salos galo yra trys mažos salelės – Motu Nui, Motu Iti ir Motu Kao Kao. Šios salelės kaip ir visa Velykų sala yra ilgo povandeninio kalnagūbrio dalis. Šiam kalnagūbriui taip pat priklauso Sala i Gomeso salos, keletas povandeninių ugnikalnių. Vulkanizmas Velykų saloje liovėsi maždaug prieš 10 tūkst. metų.

Nors sala yra netoli tropikų, klimatas palyginus nuosaikus. Karščiai būna labai retai. Tai lemia netoli esanti tekanti šaltoji Humbolto srovė. Liepą-rugpjūtį vėjas iš Antarktidos atšaldo orą iki 20 °C. Šalčiausias mėnuo – rugpjūtis – temperatūra 18 °C. Vidutinis metinis kritulių kiekis 1118 mm, žiemą dažnos smarkios liūtys.

Seniau Velykų salą dengė drėgnieji subtropikų miškai, tačiau žmonių buvo iškirsti. Nustatyta, kad čia augo endeminė palmė Paschalococos disperta. Dabar augalija skurdi (<30 rūšių) salą dengia daugiausia žolė su krūmokšniais, pakrantėse auga kokospalmės. Dauguma augalų įveista iš Amerikos, kitų Okeanijos salų. Iki apgyvendinant salą čia karaliavo jūriniai paukščiai. Vėliau su žmonėmis paplito polinezinė žiurkė.

Įsteigtas Rapanujo nacionalinis parkas, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Kasmet sausio pabaigoje ir vasario pradžioje rengiamas tradicinis „Rapanujų festivalis“, kurio metu iš dviejų kandidačių išrenkama Festivalio karalienė. Kiekviena kandidatė turi milžiniškus palaikymo būrius – draugus, gimines – kurie ir susiremia tarpusavyje. Rengiamos įvairios rungtys, kuriose dalyvauja joms labiausiai tinkantys palaikymo būrių nariai. Laimėjęs atstovas savo kandidatei į karalienes uždirba taškų. Rungčių būna įvairių: kulinarinių, choreografinių, muzikinių, drabužių kūrimo, drožinėjimo iš akmens, sportinių ir kitokių, dažniausiai jos susietos su rapanujų tradicijomis. Renginys privilioja į salą turistų, tačiau patys rapanujai jį rengia ne turistų pramogai, o laiko renginį tam tikru įrodymu, kad nepaisant kolonizacijos ir sumažėjusio tikrų rapanujų procento saloje, jų kultūra vis dar egzistuoja. Kelias savaites prieš festivalį vykdoma agitacija, klijuojami plakatai su kandidačių į karalienes veidais.