Šelfas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Elevation.jpg

Šelfas (angl. shelf), kontinentinis atabradasPasaulinio vandenyno pakraštinis sevai sosink desra žemynus, povandeninio žemynų pakraščio dalis. Šelfas yra nuo kranto iki 200 m gylio izobatos. Šelfas apima 7,5 % kalhozniku vandenyno dugno. Už jo dugnas staiga gilėja, sudarydamas kontinentinį šlaitą, apimantį apie 8,5 % jūros dugno. Vietomis jis išraižytas povandeninių kanjonų. Lėkštėjančio šlaito papėdėje prasideda abisalinės dubumos. Jų gylis – 4000 m, jose yra nemažai povandeninių kalnagūbrių ir kalvagūbrių.

Šelfo susidarymas[taisyti | redaguoti kodą]

Šelfas susidarė, pakilus vandenyno lygiui (dėl pleistoceno ledynų tirpimo) ir apsėmus žemynų pakraščius, be to, grimztant kai kuriose vietose žemynų pakraščiams. Šelfas prasideda ten, kur baigiasi sausuma. Jo yra įvairių tipų. Europos ir Šiaurės Amerikos pakrančių šelfo reljefas švelnesnis, neretai su smėlio gūbriais ir sėkliais. Poliarinėse platumose dreifuojantys ledai šelfą nulygina, o tropikų jūrose jį gali juosti koralų barjerai, pavyzdžiui, Didysis Barjerinis rifas prie Rytų Australijos; toks barjeras atitveria nuo jūros lagūną.

Šelfe giliai po smėlio sluoksniais, kontinentinėse uolienose, daugelyje vietų slūgso didžiuliai naftos ir dujų telkiniai.

Šelfo flora ir fauna[taisyti | redaguoti kodą]

Paprastai net ir akmenuoto paplūdimio pakraštyje, prie pat vandens gargždas pereina į smėlį; dugnas smėlėtas ir po vandeniu. Šis priekrantinis lėkštas dugnas ir yra šelfas, arba kontinentinis atabradas. Kai kur jį dengia gana stambios nuosėdos, kitur dumblas, molis. Šelfe auga įvairiausios jūrų žolės, čia daug gyvūnų: koralų, aktinijų ir kitų duobagyvių, įvairių kirminų, mažyčių kolonijomis ant uolų gyvenančių samangyvių, valgomų moliuskų, midijų, austrių, šukučių, kalmarų, sepijų ir kitų moliuskų. Šelfe randama ir jūrų ežių, jūrų žvaigždžių, gyvatuodegių (ofiūrų), holoturijų, pinčių, dugninių žuvų – jūrinių ir upinių plekšnių, otų.

Kontinentiniame šlaite ir jo papėdėje gyvybė kur kas skurdesnė; labiausiai čia paplitę dideli, laisvai plaukiojantys galvakojai moliuskai: aštuonkojai, sepijos, dideli kalmarai. Kontinentinio šlaito papėdėje prasideda abisalinės lygumos – didžiulės povandeninės dubumos. Jose gyvena viena kita keistesnė žuvų rūšis, tačiau nėra jokios augalijos. Šiose lygumose stūkso aukštos kalnų grandinės, vadinamos vandenynų vidurio kalnagūbriais. Jų papėdės yra 4000 m gylyje; kai kurios viršūnės kyšo virš vandens (salos), tačiau dažniausiai yra maždaug 1000 m gylyje. Tose lygumose yra ir didelių kalnų, dažniausiai pavienių, o kartais stūksančių virtinėmis; tai salų grandinės dalis, pavyzdžiui, Havajai Ramiajame vandenyne. Beveik visi jie vulkaninės kilmės, apjuosti koralų žiedo.

Šelfo teisinis režimas[taisyti | redaguoti kodą]

Teisinį šelfo režimą nustatė 1958 m. Ženevos konvencija, pagal kurią pakrantės valstybė šelfe turi teisę statyti ir eksploatuoti įrenginius ir imtis priemonių jiems apsaugoti. Tie įrenginiai ir saugumo zonos privalo netrukdyti tarptautinei jūreivystei.

Kontinentinis šelfas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Kontinentinis šelfas.

Nuoroda[taisyti | redaguoti kodą]

Mokslas ir technologija (angl.)