Lietuvos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Jump to navigation Jump to search
33 baitai pašalinti ,  prieš 16 metų
S
wz prastinimas
S (wz prastinimas)
[[XVIII amžius|XVIII]] a. [[Abiejų Tautų Respublika|Abiejų Tautų Respublikos]] didikų pacifistinės ir federalistinės idėjos jau buvo privedusios valstybę prie žlugimo. Po [[Augustas III|Augusto III]], paskutinio [[Saksų dinastija|Saksų dinastijos]] atstovo mirties dėl sosto varžėsi tik vadinamoji ''Familija'' ir Patockiai, palaikomi [[Radvilos|Radvilų]]. Čartoriskius palaikė [[Rusija]], todėl rusų kariuomenei spaudžiant [[Varšuva|Varšuvos]] seime karaliumi buvo išrinktas [[Stanislovas Augustas Poniatovskis]].
 
Čartoriskiai bandė vykdyti valstybės reformas - buvo įsteigtos Karo ir Iždo komisijos, reformuotas [[Seimas|Seimo]] ir seimelių darbas. Netiesiogiai panaikintas ''liberum veto''. Šios reformos nepatiko Rusijai ir [[Prūsija|Prūsijai]]i, kurios bijojo valstybės sustiprėjimo, todėl kitatikių teisių gynimo pretekstu jos pradėjo tiesiogiai kištis į valstybės reikalus. Dar [[1764]] m. Rusija su Prūsija susitarė palaikyti Abiejų Tautų Respublikoje anarchiją. [[1767]] m. susikūrė Rusijos remiama [[Radomo konfederacija]], kuri buvo nukreipta prieš Čartoriskius ir reikalavo sulyginti kitatikių teises. [[1768]] m. Baro mieste susikūrė kita konfederacija, kovojusi prieš Rusijos įtaką. Baro konfederaciją palaikė [[Prancūzija]] ir netiesiogiai - [[Turkija]].
 
Nuo [[1717]] m. [[Nebylusis Seimas|„Nebyliojo“ Seimo]] Abiejų Tautų Respublika akivaizdžiai pateko Rusijos įtakon.
Nuo [[1935]] m. Užsienio reikalų ministerija bandė vesti slaptas derybas su Lenkija Vilniaus klausimu. Lenkai jautė pranašumą, nes buvo pasirašę 1934 m. sutartį su Vokietija, o Lietuvos - Vokietijos santykiai buvo labai prasti. Lenkai nelinko daryti nuolaidų, o lietuviai negalėjo sutikti su Vilniaus pripažinimu Lenkijai. 1938 m. derybos nutrūko, 1938 m. [[kovo 11]] d. Lenkija paskelbė Lietuvai [[nota|notą]] su reikalavimu užmegzti diplomatinius santykius. Skubiai suformuotas Mirono kabinetas (J. Tūbelis buvo išvykęs) ultimatumą priėmė.
 
Nepaisant valstybinės valdžios telkimo vienose rankose, tarptautinė Lietuvos padėtis blogėjo. [[1939]] m. po Vokietijos ultimatumo Lietuvos vyriausybė sutiko perduoti [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos kraštą]] Vokietijai. 1939 m. kovo 20 d. Lietuvos užsienio reikalų ministro [[Juozas Urbšys|Juozo Urbšio]] susitikime su Vokietijos užsienio reikalų ministru [[Joachimu von Ribbentrop|Joachimu von Ribbentropu]]u buvo pateiktas Lietuvai ultimatumas: arba Klaipėdos kraštas, arba vokiečių kariuomenė žengia į Lietuvą. Lietuvos vyriausybė ultimatumą priėmė kaip neišvengiamą ir neatremiamą blogybę. 1939 m. kovo 22 d. apie vidurnaktį, Ribbentropo kabinete pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Vokietijos valstybės sutartis dėl Klaipėdos krašto perleidimo. Lietuva prarado uostą ir 1/3 pramonės. Iš Klaipėdos krašto buvo evakuota 18 000 žmonių. Opozicija kaltino prezidentą ir dėl kilusio visuomenės nepasitenkinimo buvo 1939 m. suformuotas „koalicinis“ Černiaus kabinetas, į kurį įtraukti du krikščionys demokratai ir du liaudininkai.
 
===Ekonomikos raida===
174 866

pakeitimai

Naršymo meniu