Juozas Urbšys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Juozas Urbšys
J.Urbšys tarpukariu
Gimė 1896 m. vasario 29 d.
Šeteniai, Kėdainių valsčius
Mirė 1991 m. balandžio 30 d. (95 metai)
Kaunas
Palaidotas (-a) Petrašiūnų kapinės
Sutuoktinis (-ė) Marija Mašiotaitė-Urbšienė
Veikla nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras, diplomatas, karininkas, vertėjas
Žymūs apdovanojimai

Juozas Urbšys (1896 m. vasario 29 d. Šeteniuose, Kėdainių raj. – 1991 m. balandžio 30 d. Kaune) – tarpukario Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras, diplomatas, karininkas, politinis kalinys, vertėjas.[1]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

J. Urbšio tėvonija

19051907 m. gyveno Zaosėje. 1907–1914 m. mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje. Nuo 1915 m. studijavo Rygos politechnikos institute. Pirmojo pasaulinio karo metais institutas perkeltas į Maskvą. 1916 m. mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę. 1917 m. baigė Čiugujevo (Charkovo sritis) karo mokyklą, kovėsi Pirmajame pasauliniame kare. Po Spalio revoliucijos dirbo Sovietų Rusijos Darbo liaudies komisariate.[2]

Lietuvos ministrų kabinetas 1939 m. Iš kairės, sėdi: Juozas Tūbelis, Vladas Mironas, Antanas Smetona, Konstantinas Šakenis, J.Takūnas. Iš kairės, stovi: Juozas Skaisgiris (šeštas), J. Gudauskas (aštuntas), Kazys Germanas (vienuoliktas), Juozas Urbšys (dvyliktas).

1918 m. rudenį grįžo į Lietuvą. 19191922 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, Panevėžio batalione, vėliau – Generalinio štabo Operacijų skyriaus viršininko padėjėju. Išėjęs į atsargą, dirbo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje: 1922–1927 m. konsulinio skyriaus vedėjas Berlyne, 1927–1933 m. pirmasis sekretorius, pasiuntinybės patarėjas Paryžiuje, 1933–1934 m. nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Rygoje. Nuo 1934 m. Užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktorius Kaune, nuo 1936 m. – šios ministerijos generalinis direktorius. 1938 m. gruodžio 5 d. paskirtas užsienio reikalų ministru. Šias pareigas ėjo iki 1940 m. birželio 15 d.

Prie Lietuvos oro linijų lėktuvo „Percival Q-6 Petrel“ stovi vyriausybinė delegacija, 1939 m. spalio 7 d. skrendanti į Maskvą pasirašyti Lietuvos–TSRS savitarpio pagalbos sutartį. Iš kairės: Jonas Norkaitis, Stasys Raštikis, Juozas Urbšys ir Kazys Bizauskas.

1940 m. liepos 17 d. kartu su žmona Marija Urbšiene-Mašiotaite (rašytojo Prano Mašioto dukra) Justo Paleckio ir Mečislovo Gedvilo sprendimu ištremtas į Rusijos Tambovo miestą. Buvo kalinamas Tambovo, Saratovo, Maskvos, Kirovo, Gorkio, Ivanovo, Vladimiro kalėjimuose, daugiausia vienutėse. Okupantų nepalaužtas politinis kalinys 19431944 m. žiemą sovietų diktatoriui Josifui Stalinui nusiuntė du memorandumus, kuriuose buvo kalbama „apie reikalingumą atstatyti Lietuvos valstybės nepriklausomybę”. 1952 m., dar valdant Stalinui, nuteistas 25 m. kalėjimo.[3] 1954 m. į valdžią atėjus Nikitai Chruščiovui ir peržiūrėjus bylas, J. Urbšys paleistas iš kalėjimo be teisės grįžti į Lietuvą, rugpjūčio 27 d. amnestuotas. Kartu su žmona apsigyveno Viaznikuose, Vladimiro srityje. Negavęs kito darbo, dvejus metus dirbo kasininku Viaznikų pirtyje.

1956 m. grįžo į tėvynę, gyveno Sofijos Čiurlionienės namuose Kaune. M. Urbšienei pavyko gauti darbo Respublikinės bibliotekos rankraščių skyriuje. Po žmonos mirties (1959 m.) buvo prižiūrimas brolio dukters Marijos, mėgdavo lankytis Pažaislyje, Panemunės šile, Ąžuolyne.[4] 1963 m. vasarą vyko į Rytų Berlyną, kur buvo liudininku vokiečių nacisto Hanso Globkės byloje.

Paskutinis tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras mirė 1991 m. balandžio 30 d., sulaukęs 95-erių metų amžiaus. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

J. Urbšys buvo ne tik diplomatas, politikas, bet ir literatas, vertėjas. Jau nuo 1921 m. bendradarbiavo lietuviškoje ir užsienio spaudoje, rašė politinėmis, socialinėmis, kultūros temomis. Vėliau, tapęs diplomatu, ėmėsi ir vertimų. Labai gerai mokėjo prancūzų, vokiečių, lenkų ir rusų kalbas.

Tarpukario metais išvertė Prancūzijos rašytojo Georges Duhamel romaną „Salavino dienoraštis“ (1930 m.), po 1956 m. vertė prancūzų klasiką: Gustave Flaubert „Jausmų ugdymas“ (1959 m.), Allain-Rene Le Sage „Šlubas velnias“ (1961 m.), Romain Rolland „Kola Brenjonas“ (1966 m.), Molière „Tartiufas“, „Šykštuolis“, „Miestelėnas-bajoras“, „Tariamasis ligonis“ ir kitas komedijas (1967 m.), Abbé Prévost „Manona Lesko“ (1968 m.), Pierre de Beaumarchais „Figaro vedybos“ (1972 m.).

Atgimimo metais išleido knygas „Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais“ (1988 m., 90 000 egz.)[5], „Atsiminimai“ (1988 m., papildomas leidimas 1990 m.).[6]

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinas]] (1936 02 16);
  • Vytauto Didžiojo IV laipsnio ordinas]](1932 09 08);
  • Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinas]] (1928 05 15);
  • Šaulių žvaigždės medalis (1939)
  • Estijos Baltosios žvaigždės I laipsnio ordinas (1937 11 26)
  • Latvijos Trijų žvaigždžių I laipsnio ordinas (1934)
  • Šventojo sosto Šv,Grigaliaus I laipsnio ordinas (1940)
  • Švedijos Poliarinės žvaigždės II laipsnio ordinas (1935)
  • Prancūzijos Garbės legiono IV laipsnio ordinas (1935)
  • čilės Nuopelnų III laipsnio ordinas (1935)

Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Urbšys Juozas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 409 psl.
  2. Juozas Urbšys. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 385
  3. https://www.vle.lt/straipsnis/juozas-urbsys/
  4. Jadvyga Zinaida Janulevičiūtė. Kas liko laiškuose: Beatričės Grincevičiūtės ir Juozo Urbšio laiškus pavarčius. – V.: Lietuvos aklųjų biblioteka, 2004. – 98, [1] p. – ISBN 9955-11-348-0
  5. Juozas Urbšys. Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais. – V.: Mintis, 1988. – 107, [2] p. – ISBN 5-417-00307-7
  6. Juozas Urbšys. Atsiminimai. – K.: Spindulys, 1990.
  7. http://www.kaunas.lt/go.php/lit/Garbes_pilieciai/385 Archyvuota kopija 2009-08-14 iš Wayback Machine projekto.
  8. http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=URB%D0YS%20JUOZAS Archyvuota kopija 2021-06-23 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Politinis postas
Prieš tai:
Stasys Lozoraitis
Lietuvos užsienio reikalų ministras
19381940 m.
Po to:
Vincas Krėvė-Mickevičius