Juozas Urbšys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Juozas Urbšys
Juozas Urbšys.jpg
J.Urbšys tarpukariu
Gimė Rusija 1896 m. vasario 29 d.
Šeteniai, Kėdainių raj.
Mirė 1991 m. balandžio 30 d. (95 metai)
Lietuva Kaunas
Palaidotas (-a) Petrašiūnų kapinės
Sutuoktinis (-ė) Marija Mašiotaitė-Urbšienė
Veikla nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras, diplomatas, karininkas, vertėjas
Žymūs apdovanojimai

Juozas Urbšys (1896 m. vasario 29 d. Šeteniuose, Kėdainių raj. – 1991 m. balandžio 30 d. Kaune) – tarpukario Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras, diplomatas, karininkas, politinis kalinys, vertėjas.[1]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

J. Urbšio tėvonija

19051907 m. gyveno Zaosėje. 1907–1914 m. mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje. Nuo 1915 m. studijavo Rygos politechnikos institute. Pirmojo pasaulinio karo metais institutas perkeltas į Maskvą. 1916 m. mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę. 1917 m. baigė Čiugujevo (Charkovo sritis) karo mokyklą, kovėsi Pirmajame pasauliniame kare. Po Spalio revoliucijos dirbo Sovietų Rusijos Darbo liaudies komisariate.[2]

Lietuvos ministrų kabinetas 1939 m. Iš kairės, sėdi: Juozas Tūbelis, Vladas Mironas, Antanas Smetona, Konstantinas Šakenis, J.Takūnas. Iš kairės, stovi: Juozas Skaisgiris (šeštas), J. Gudauskas (aštuntas), Kazys Germanas (vienuoliktas), Juozas Urbšys (dvyliktas).

1918 m. rudenį grįžo į Lietuvą. 19191922 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, Panevėžio batalione, vėliau – Generalinio štabo Operacijų skyriaus viršininko padėjėju. Išėjęs į atsargą, dirbo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje: 1922–1927 m. konsulinio skyriaus vedėjas Berlyne, 1927–1933 m. pirmasis sekretorius, pasiuntinybės patarėjas Paryžiuje, 1933–1934 m. nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Rygoje. Nuo 1934 m. Užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktorius Kaune, nuo 1936 m. – šios ministerijos generalinis direktorius. 1938 m. gruodžio 5 d. paskirtas užsienio reikalų ministru. Šias pareigas ėjo iki 1940 m. birželio 15 d.

Prie Lietuvos oro linijų lėktuvo „Percival Q-6 Petrel“ stovi vyriausybinė delegacija, 1939 m. spalio 7 d. skrendanti į Maskvą pasirašyti Lietuvos–TSRS savitarpio pagalbos sutartį. Iš kairės: Jonas Norkaitis, Stasys Raštikis, Juozas Urbšys ir Kazys Bizauskas.

1940 m. liepos 17 d. kartu su žmona Marija Urbšiene-Mašiotaite (rašytojo Prano Mašioto dukra) Justo Paleckio ir Mečislovo Gedvilo sprendimu ištremtas į Rusijos Tambovo miestą. Buvo kalinamas Tambovo, Saratovo, Maskvos, Kirovo, Gorkio, Ivanovo, Vladimiro kalėjimuose, daugiausia vienutėse. Okupantų nepalaužtas politinis kalinys 19431944 m. žiemą sovietų diktatoriui Josifui Stalinui nusiuntė du memorandumus, kuriuose buvo kalbama „apie reikalingumą atstatyti Lietuvos valstybės nepriklausomybę”. 1952 m., dar valdant Stalinui, nuteistas 25 m. kalėjimo.[3] 1954 m. į valdžią atėjus Chrusšiovui ir peržiūrėjus bylas, J. Urbšys paleistas iš kalėjimo be teisės grįžti į Lietuvą, rugpjūčio 27 d. amnestuotas. Kartu su žmona apsigyveno Viaznikuose, Vladimiro srityje. Negavęs kito darbo, dvejus metus dirbo kasininku Viaznikų pirtyje.

1956 m. grįžo į tėvynę, gyveno Sofijos Čiurlionienės namuose Kaune. M. Urbšienei pavyko gauti darbo Respublikinės bibliotekos rankraščių skyriuje. Po žmonos mirties (1959 m.) buvo prižiūrimas brolio dukters Marijos, mėgdavo lankytis Pažaislyje, Panemunės šile, Ąžuolyne.[4] 1963 m. vasarą vyko į Rytų Berlyną, kur buvo liudininku vokiečių nacisto Hanso Globkės byloje.

Paskutinis tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras mirė 1991 m. balandžio 30 d., sulaukęs 95-erių metų amžiaus. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

J. Urbšys buvo ne tik diplomatas, politikas, bet ir literatas, vertėjas. Jau nuo 1921 m. bendradarbiavo lietuviškoje ir užsienio spaudoje, rašė politinėmis, socialinėmis, kultūros temomis. Vėliau, tapęs diplomatu, ėmėsi ir vertimų. Labai gerai mokėjo prancūzų, vokiečių, lenkų ir rusų kalbas.

Tarpukario metais išvertė Prancūzijos rašytojo Georges Duhamel romaną „Salavino dienoraštis“ (1930 m.), po 1956 m. vertė prancūzų klasiką: Gustave Flaubert „Jausmų ugdymas“ (1959 m.), Allain-Rene Le Sage „Šlubas velnias“ (1961 m.), Romain Rolland „Kola Brenjonas“ (1966 m.), Molière „Tartiufas“, „Šykštuolis“, „Miestelėnas-bajoras“, „Tariamasis ligonis“ ir kitas komedijas (1967 m.), Abbé Prévost „Manona Lesko“ (1968 m.), Pierre de Beaumarchais „Figaro vedybos“ (1972 m.).

Atgimimo metais išleido knygas „Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais“ (1988 m., 90 000 egz.)[5], „Atsiminimai“ (1988 m., papildomas leidimas 1990 m.).[6]

Susitikimai su Hitleriu ir Stalinu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Savo knygoje „Lietuva lemtingaisiais 1939-1940 metais. Atsiminimai“ J. Urbšys rašo:

[Apie pokalbį su Hitleriu]:

Jis (Hitleris) priverstas ginkluotis, tačiau kalbos apie tai, jog Vokietijos pasienyje esančioms mažoms valstybėms gresia pavojus iš Vokietijos pusės, sklindančios užsienyje, yra grynas prasimanymas. Antai neseniai užsienio spauda paleido gandą, esą Vokietija ketinanti okupuoti Olandiją. Kam šito reikia? Argi jis beprotis, kad eikvotų savo ginklo jėgą panašiems dalykams. Teisybė, jis užėmė Čekoslovakiją, juk jis buvo priverstas tai padaryti, nes Čekoslovakija buvo paversta priešiškų Vokietijai valstybių aerodromu, o Čekoslovakija juk yra Vokietijos širdyje. Su visais kaimynais jis norįs gyventi tankiai [taikiai] ir su jais prekiauti, nes tokia išvystytos pramonės šalis, kaip Vokietija, negali gyvuoti be prekių mainų su užsieniu. Su Lietuva jis taip pat sieksiąs taikių santykių ir prekybos. Jam nesvarbu, kaip Lietuva tvarkysis. Iš Vokietijos jai nebegresia joks pavojus. Teisybė, tokia galinga valstybė, kaip Vokietija, nebegali ilgiau taikstytis su ten susiklosčiusia padėtimi.

***

Prisiminkime akimirką 1939 metų spalio 3 dienos vėlų vakarą Kremliuje, kada Stalinas paskelbė Lietuvos delegacijai, kad Sovietų Sąjunga susitarusi su Vokietija pasidalyti Lietuvą, ir kada Molotovas paryškino, jog bet kuri imperialistinė (kapitalistinė) valstybė tokiomis sąlygomis užimtų Lietuvą, ir viskas.

– Mes to nedarome. Nebūtume bolševikai, jei neieškotume naujų kelių… – lyg ir raminamai dar pridūrė.

Nauji keliai… Dabar išeina aikštėn, jog ir jie nutiesti tam pačiam senajam tikslui – kaustyta žengsena mindžioti svetimą žemę.

Birželio 14-osios vidurnaktį Molotovas šaukiasi mane į Kremlių. Nuvykome su Natkevičiumi.

– Turiu padaryti Lietuvos vyriausybei labai svarbų pareiškimą, – tarė Molotovas ir, paėmęs nuo stalo raštą, skaito jį balsiai. Tai buvo blogiausios rūšies ultimatumas, prilygstantis karo paskelbimui. [...]

Perskaitęs balsiai raštą, Molotovas padavė jį man. Perskaičiau jį dar tylomis ir pats. Ką daryti? Ką sakyti? Prieš vėzdą argumentu gali būt tik vėzdas. Bet tam reikia turėti vėzdą... Tyliu pritrenktas.

– Šis ultimatumas kelia man baimę dėl Lietuvos likimo, – pratariu galiausiai ir pats jaučiu, jog tai ne tie žodžiai, kurių reikėtų. [...] jaučiu, kad mano paties ausims tie žodžiai nuskamba kiek melodramatiškai. Žodžiai? Žirniai į sieną.

Molotovas piktai užriko:

– Gana pardavinėjote Lietuvą į dešinę ir į kairę! Žinom, kaip jums rūpi Lietuvos likimas.

***

Atmetus ultimatumą (red. 1940 m. birželio 14 d. vėlaus vakaro SSRS ultimatumas Lietuvai) būtų kilęs ginkluoto pasipriešinimo klausimas. Ar galėjo Lietuva ginklu pasipriešinti? Ne, negalėjo, nes jėgų disproporcija buvo milžiniška, Lietuvos kariuomenė tokiai eventualybei nebuvo pasiruošusi (ji buvo dislokuota veidu į Vakarus). Lietuvos teritorijoje – Naujojoje Vilnioje, Alytuje, Prienuose, Jonavos Gaižiūnuose – jau pagal Savitarpio pagalbos sutartį stovėjo sovietinės įgulos (Vilniaus atgavimo kaina). Be to, Stalinas su savo velnišku ultimatumu užklupo Lietuvą (be abejo, sąmoningai) vidurnaktį, duodamas laiko atsakymui iki 10 val. ryto. Įteikdamas ultimatumą, Molotovas, kaip jau žinome, pareiškė, jog kad ir koks būtų mūsų atsakymas, sovietų kariuomenė į Lietuvą vis tiek žengia...

Tokia klampi buvo situacija. Išbrisk iš jos sausas, jei gudrus...

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinas]] (1936 02 16);
  • Vytauto Didžiojo IV laipsnio ordinas]](1932 09 08);
  • Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinas]] (1928 05 15);
  • Šaulių žvaigždės medalis (1939)
  • Estijos Baltosios žvaigždės I laipsnio ordinas (1937 11 26)
  • Latvijos Trijų žvaigždžių I laipsnio ordinas (1934)
  • Šventojo sosto Šv,Grigaliaus I laipsnio ordinas (1940)
  • Švedijos Poliarinės žvaigždės II laipsnio ordinas (1935)
  • Prancūzijos Garbės legiono IV laipsnio ordinas (1935)
  • čilės Nuopelnų III laipsnio ordinas (1935)


Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Urbšys Juozas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 409 psl.
  2. Juozas Urbšys. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 385
  3. https://www.vle.lt/straipsnis/juozas-urbsys/
  4. Jadvyga Zinaida Janulevičiūtė. Kas liko laiškuose: Beatričės Grincevičiūtės ir Juozo Urbšio laiškus pavarčius. – V.: Lietuvos aklųjų biblioteka, 2004. – 98, [1] p. – ISBN 9955-11-348-0
  5. Juozas Urbšys. Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais. – V.: Mintis, 1988. – 107, [2] p. – ISBN 5-417-00307-7
  6. Juozas Urbšys. Atsiminimai. – K.: Spindulys, 1990.
  7. http://www.kaunas.lt/go.php/lit/Garbes_pilieciai/385
  8. http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=URB%D0YS%20JUOZAS

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Politinis postas
Prieš tai:
Stasys Lozoraitis
Lietuvos užsienio reikalų ministras
19381940 m.
Po to:
Vincas Krėvė-Mickevičius