Baro konfederacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Baro konfederacija
Priklauso: ATR-Rusijos karai
Baltas kryzius.jpg
Baro konfederacijos atminimo koplytstulpis Vepriuose
Data: 1768 m. vasario 29 d.
Vieta: Baras (Ukraina)
Rezultatas: I ATR padalijimas
Priežastis: Radomo konfederacija
Teritoriniai pakitimai: padalijimo metu atimtos ATR žemės

Baro konfederacija – Lietuvos ir Lenkijos didikų katalikų grupuotės sąjunga, sudaryta 1768 m. vasario 29 d. Bare (Vinicos sritis). Kovos prasidėjo 1768-ųjų balandį ir apėmė beveik visą šalį. Tai buvo iš esmės konservatyvus judėjimas, nukreiptas į „senovės“ išsaugojimą, garbės gynimą, neturėjęs stiprios politinės programos nei gerai apskaičiuotos strategijos, tačiau radęs atsaką to meto bajorijos nuostatose ir mąstymo stereotipuose, todėl gerai suprantamas ir aktyviai remtas.

Konfederacijos tikslai ir lyderiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jos tikslas buvo kovoti su Radomo konfederacija prieš Rusijos įtaką Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, jos statytinį karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį, Čartoriskių "Familiją", prieš kitatikių ir katalikų teisių sulyginimą. Konfederacija skelbėsi ginanti valstybinį savarankiškumą ir siekianti stiprinti ją reformomis. Sukilėliai siekė atstatydinti karalių S. A. Poniatovskį, kurį laikė Rusijos statytiniu.

Konfederacijos steigėjai lenkų pusėje buvo M. H. Krasinskis, Kazimierzas Pulaskis, Waclawas Rzewuskis, Joachimas Potockis. Sukilimo vadovu paskirtas M. H. Krasinskis, karinėms pajėgoms vadovavo K. Pulaskis, dvasiniu vadovu tapo Marekas Jandolowiczius, o politiniais ideologais Franciszakas Czackis ir Michalas Wielhorskis.

Lietuvoje Konfederacijos pusėje aktyviausiai veikė Simonas Kosakovskis, laimėjęs keletą susidūrimų su rusų kariuomene prie Deltuvos, ir didysis Lietuvos etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis (prisijungė 1771 m.). Prie organizacijos veiklos taip pat prisijungė: Kauno pavieto pakamaris Domininkas Medekša, turėjęs partizaninio karo patirties iš 1734–1735 m. vidaus kovų, jo sūnus Teodoras Medekša, baigęs Varšuvos kadetų korpusą, turėjęs leitenanto laipsnį, LDK kariuomenės priešakinės sargybos rotmistras Steponas Šveikauskas, Simono Kosakovskio brolis

Konfederatų kariuomenę sudarė bajorai, didikų milicija ir karališkosios „vėliavos“, prie jų prisijungė ir dalis miestiečių bei valstiečių. Lenkus ir lietuvius finansiškai, ginklais bei amunicija rėmė Prancūzija. Ji atsiuntė ir savo karininkų, tarp jų vėliau Prancūzijos revoliucijos metu išgarsėjusį generolą Charles Dumouriez.

Beveik visi ankstyvieji konfederatai buvo seni Radvilų klientai, organiškai sudarę politinį – socialinį pažįstamų, giminių ir klientinių ierarchijų bloką. Vėliau buvo siekiama kiekvienam prie konfederacijos prisidėjusiam pavietui suformuoti po 100 žirgų kavalerijos vėliavą.

Konfederatų veiklos centrai

Kariniai veiksmai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Konfederacijos metu įvyko keli šimtai mūšių ir susidūrimų: prie Šventosios Trejybės tvirtovės (1769 m.), Balstogės (1769 m.), Dobros (1770 m.), Vidavos (1771 m.), Stolovičių (1771 m.), Lanckoronos (1771 m.) ir Vavelio (1772 m.).

1768-ųjų liepą, prieš lenkus ir lietuvius sukilo kazokai ir dvarininkams priklausę valstiečiai, vadovaujami Maksimo Zelezniako ir Iwano Gontės. Manoma, kad šį maištą paskatino Rusija, suinteresuota kuo didesniu chaosu šalyje. Skaičiuojama, kad porgomų metu buvo nužudyta apie 20 tūkst. lenkų ir žydų.

1770 m. spalio 13 d. Preszowe konfederatai paskelbė S. A. Poniatovskio, kaip Rusijos statytinio ir uzurpatoriaus, nušalinimo nuo sosto aktą. 1771 m. lapkričio 3 d. karalius buvo suimtas, tačiau, padedant vienam bajorui, Poniatowskiui pavyko ištrūkti.

Rusijos pajėgos sumušė konfederatus.

Rezultatai ir pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po I ATR padalijimo 1772 m. konfederacija likviduota.

Tik 1772 m. rugpjūčio 18 dieną, praėjus dviem savaitėms po valstybės padalinimo sutarties, rusams pasidavė Čenstochova – paskutinis konfederatų atsparos punktas. Konfederacijai pralaimėjus, dalis jos dalyvių emigravo, apie 5 tūkstančiai buvo išsiųsti į Sibirą. Kita dalis paimta į Rusijos kariuomenę.

Atgarsiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Baro konfederacija įkvėpė rašytojus ir poetus romantikus, tokius kaip Adamas Mickewiczius ir Julius Slowackis bei Zygmuntas Krasinskis. Baro konfederacijos kovotojai jiems buvo kankiniai už tikėjimą, laisvę ir tėvynę.
  • Baro konfederacija laikoma pirmuoju Lenkijos ir Lietuvos išsivadavimo iš Rusijos imperijos priespaudos bandymu. Po jo sekė keletas kitų nesėkmingų.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]