Rusia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Europos istorinis regionas:
Рѹ́сьскаѧ землѧ
Ukraine Kiev StMichael.jpg
Šalis: vakarų Rusija, šiaurės Ukraina, Baltarusija
Tautos: senrusiai > rusėnai
Valstybės: Rusios kaganatas, Kijevo Rusia, Rusios kunigaikštystės
Miestai: Naugardas, Kijevas, Černigovas, kt.
Kievan Rus en.jpg

Rusia – kultūrinis-istorinis regionas, egzistavęs Rytų Europos lygumos teritorijose, kurios šiuo metu apima Europinę Rusijos dalį, Baltarusiją, šiaurinę pusę Ukrainos, pietrytinį Lenkijos (Liublino, Pakarpatės, Palenkės vaivadijų) pakraštį.

Pavadinimai[taisyti | redaguoti kodą]

Senovės slavų kalba regionas vadinosi Rus (Роусь) arba Ruskaja zemlia (Роусьскаѧ землѧ), graikų šaltiniuose ją vadino Ros (Ρως) ar Rosia (Ρωσία). Lotynų kalba regionas vadinosi Ruthenia. Iš šių pavadinimų kilo Rusijos, Baltarusijos pavadinimai.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Regionas užėmė dideles teritorijas Rytų Europos lygumoje, kur vyravo vidurinės juostos miškai, buvo daug drėgnų pelkių.

Pagrindinė Rusios etninė grupė buvo rytų slavai, dabartinių istorikų dar vadinami senrusiais. Tuo metu lotyniškai jie buvo vadinami Ruthenoi, arba rusėnais. Rusią iš visų pusių supo finougrų, baltų, pietų slavų ir vakarų slavų – žemės. Šiaurinė regiono riba buvo ties Suomijos įlanka, Ladogos ir Onegos ežerais, už kurios prasidėjo istorinė Karelija. Į šiaurės rytus nuo Rusios driekėsi finougrų vepsų (tuo metu vadinamų čiudais) gyvenama Zavoločjė. Rytinė Rusios riba nebuvo aiški, ir su laiku kito. Ankstyvuoju laikotarpiu ji sutapo su Onegos upe šiaurėje ir Dono aukštupiu pietuose, bet vėlesnės kolonizacijos laikais Rusios teritorija inkorporavo senąsias finougrų žemes ir išsiplėtė į Volgos baseiną, taigi, apėmė ir Pavolgį.

Pietuose Rusia atsirėmė į Ponto stepę (kuri buvo vadinama Didžiąja dykra), kur vyraujanti etninė grupė nuolat keitėsi. Pietvakarinė jos riba sutapo su Karpatų kalnais, už kurių prasidėjo Panonija. Vakaruose Rusia siekėsi su Mažaja Lenkija, šiauriau – su Palenke, dar šiauriau – su baltų ir estų bei ingrų žemėmis.

Šis didelis regionas buvo dalijamas į istorinius-kultūrinius regionus, vadinamąsias žemes (землѧ), vadinamas didžiausių miestų pavadinimais, kurios formavosi senųjų slavų genčių pagrindu. Dabartinių istorikų tos žemės dar grupuojamos į didesnes grupes:

Egzistuoja ir kiti Rusios geografiniai dalinimai: Juodoji Rusia, Baltoji Rusia, Raudonoji Rusia, Mažoji Rusia, Didžioji Rusia, kurių vartosena labai skiriasi priklausomai nuo šaltinių ir laikotarpių. Terminai Naujoji Rusia, Karpatų Rusia, Priaševo Rusia išeina iš istorinės Rusios ribų.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Rusia iki Kijevo Rusios[taisyti | redaguoti kodą]

Rusios slavai (žalia spalva) VII–VIII a.
Pagrindinis straipsnis – Rusia iki Kijevo Rusios.

Seniausi žinomi regiono gyventojai buvo rytų baltai (Dniepro-Dvinos kultūra, Tušemlios kultūra, Moščino kultūra), finougrai (Ilmenio-Djakovo kultūra), ir tik piečiausioje regiono dalyje egzistavo archeologinės kultūros, priskiriamos slavų protėviams (Kijevo kultūra). Nuo V a. slavams plintant į šiaurę ir vakarus, formavosi naujos jų archeologinės kultūros: Prahos-Korčiako kultūra, Koločino, Pskovo ilgųjų pilkapių, Penkovo ir kt. Plintantys slavai sparčiai asimiliavo vietos baltus ir finougrus, ir taip formavosi rytų slavų gentys.

Nuo VII a. rytų slavai visame Rusios regione formavo savo gentis, kurioms buvo būdingi kultūriniai išskirtinumai, ir kurių pagrindu formavosi vėlesnės žemės. Tokiu būdu Ilmenio slovėnų regionas išsiskyrė kaip Naugardo žemė, severianų regionas – kaip Černigovo žemė, polianų regionas – kaip Kijevo žemė ir pan.

Rusiai, kaip atskiram regionui formuotis pagrindą sudarė prekybinis kelias iš variagų pas graikus, suklestėjęs VIII–IX a. Jis kirto visą Rusią šiaurės-pietų kryptimi ir pajungė svarbiausias regiono upes – Dniestrą, Volchovą, Lovatę ir kt. Kelias jungė Šiaurės Europą su Bizantijos imperija ir buvo kontroliuojamas vikingų (variagų). Šie kolonizavo slavų gentis, kurdami savo prekybinius miestus, tokius kaip Naugardas, Senoji Ladoga, Kijevas, Smolenskas ir kt. Ilgainiui variagų elitas suslavėjo, tačiau sudarė atskirą visuomenės sluoksnį (spėjama, vadinamą rhos), iš kurio kilo ir vietinė Riurikaičių dinastija.

Kijevo Rusia[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Kijevo Rusia.

IX a. kai kurios rytų slavų gentys jau sukūrė ankstyvuosius valstybinius junginius. Tarp jų valstybingumas susiformavo tarp polianų su sostine Kijeve (žinomi Kijevo kunigaikščiai Askoldas ir Diras), tarp dregovičių su sostine Ture, tarp krivičių su sostine Polocke ir pan. Viena iš Rusios slavų valstybėlių buvo Naugardo Rusia regiono šiaurėje, kur vyravo ilmenio slovėnai su sostine Naugarde. Čia kilo Riurikaičių dinastija. IX a. I pusėje jos kontrolė išsiplėtė į krivičių bei ryčiau gyvenusių finougrų žemes. Iki 882 m. Naugardo Rusia nukariavo Smolenską ir polianų Kijevą. Tais metais valstybės sostinė perkelta į patogesnę vietą Kijeve, ir nuo tada valstybė istorikų vadinama Kijevo Rusia.

Iki X a. pabaigos Kijevo Rusia suvienijo visą Rusią, ir jos klestėjimas tęsėsi iki XI a. vidurio. Šiuo laikotarpiu suklestėjo miestai, vystėsi kultūra ir menas. Kijevo Rusiai suartėjus su Bizantijos imperija, 988 m. buvo priimta Krikščionybė (ortodoksinė forma), kuri dar labiau skatino menų raidą. Rusios teritorijos plėtėsi į rytus, kolonizuojant Volgos baseiną ir teritorijas šiaurės rytuose. Taip į Rusią įjungtos naujos Riazanės-Muromo ir Rostovo žemės, kurios iki tol buvo finougriškos, bet sparčiai slavizuotos.

Susiskaldymas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Rusios kunigaikštystės.

Stiprėjantys feodaliniai santykiai lėmė Kijevo Rusios skilimą XI a. viduryje. Mirus Jaroslavui Išmintingajam (1054 m.), Rusioje susiformavo 9 atskiri politiniai vienetai, valdomi atskirų riurikaičių dinastijos atšakų, ir kurie didele dalimi atitiko senąsias genčių žemes. Tai buvo Kijevo, Haličo, Perejeslavo, Voluinės, Polocko, Smolensko, Černigovo, Rostovo-Suzdalės, Naugardo kunigaikštystės.

Vėlesniais laikais feodalinis susiskaldymas tik stiprėjo, formuojantis naujoms kunigaikštystėms ir dinastinėms linijoms. Dažnu atveju jos bent formaliai pripažindavo senosios kunigaikštystės valdžią ir buvo traktuojamos kaip dalinės kunigaikštystės. Iki 1132 m. visos jos formaliai laikė save Kijevo kunigaikščio vasalėmis ir rinkdavo Kijevo kunigaikštį. Vėliau šios praktikos atsisakyta.

Susiskaldymo laikotarpiu stiprėjo grėsmė iš išorės. XI a. pietines kunigaikštystes iš stepės puldinėjo polovcai, XIII a. iš rytų veržėsi Mongolų imperija, o XIV a. Rusios kunigaikštysčių sąskaita savo teritorijas plėtė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Todėl XIV a. pabaigoje Rusia buvo padalinta tarp kelių valstybių – Rostovo, Naugardo ir Smolensko žemės tapo Aukso ordos duoklininkėmis, Polocko, Černigovo, Turovo-Pinsko, Voluinės, Kijevo ir Perejeslavo žemės buvo inkorporuotos į LDK. Galicija buvo prijungta prie Lenkijos karalystės.

Likimas[taisyti | redaguoti kodą]

Nors Rusia, kaip kultūrinis regionas išlaikė daug bendrumų iki mūsų dienų (stačiatikybė, artimai susiję rytų slavų kalbos ir kt.), politinis padalinimas XIII–XVIII a. nulėmė skirtingus atskirų Rusios dalių likimus. Šiaurinė ir rytinė Rusios dalis ilgainiui išsivadavo iš Aukso Ordos priklausomybės, o joje kilusi Maskvos Didžioji kunigaikštystė suvienijo žemes, sukurdama Rusijos valstybę. Pietinė Rusios dalis iki XVIII a. priklausė Abiejų Tautų Respublikai ir savo ruožtu po 1569 m. buvo administraciškai padalinta tarp LDK ir Lenkijos. Tai lėmė atskirų baltarusių ir ukrainiečių tapatybių susiformavimą.