Zalesė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Rytų slavų istorinis regionas:
Залесье
Rostov19.jpg
Šalis Rusija (Maskva, Vladimiras, Ivanovas, Jaroslavlis, Tverė)
Tautos meriai > rusai
Valstybės Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystė, Maskvos Didžioji kunigaikštystė
Miestai Maskva, Tverė, Rostovas, Suzdalė, Vladimiras, Jaroslavlis, Ivanovas

Zalesė (rus. Залесье) – Rusijos istorinis regionas, susiformavęs IX-X a. (Kijevo Rusios gyvavimo laikais), kuris nurodo Europinės Rusijos centrinę dalį su sostine Maskva. Susiformavimo metu jis reiškė Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystės valdomas teritorijas. Šiuo metu vietoj jo naudojamas neutralesnis terminas Šiaurės rytų Rusia (rus. Северо-Восточная Русь).

Svarbiausi regiono miestai yra Zalesės Pereslavas, Didysis Rostovas, Jaroslavlis, Kostroma, Vladimiras, Bogoliubovas, Suzdalė, Polsko Jurjevas, Ugličius, Starodubas prie Kliazmos.

Pavadinimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Zalesės („už miško“) pavadinimas visų pirmą turėjo geografinę reikšmę ir apibūdino žemes, kurios nuo likusios Kijevo Rusios buvo atskirtos miškų masyvo. Ta miškų juosta buvo sunkiai praeinami Briansko miškai, tuo metu dengę šiaurinę Briansko srities ir pietinę Kalugos srities dalį. Taigi, žiūrint iš piečiau buvusios Černigovo žemės, regionas buvo atskirtas miško.

Tuo pačiu metu tą patį regioną įvardinti Naugardo žemės gyventojai naudojo terminą Žemutinė žemė (rus. Низовская земля). Jį nuo Naugardo skyrė Valdajaus aukštuma.

Kartais kaip sinonimas naudojamas terminas Opolė (Ополье), tačiau iš esmės jis reiškia tik nedidelę teritorijos dalį su derlingomis žemėmis, kur įsikūrė pirmieji slavų miestai Rostovas ir Suzdalė. Kadangi pirmieji regiono miestai buvo Rostovas, Suzdalė ir Vladimiras, regionas senovėje dar buvo vadinamas Rostovo žeme (rus. Ростовская земля), Suzdalės žeme (rus. Суздальская земля), ir pan.

Teritorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Derlingos Opolės lygumos

Regionas Rusijoje apima Maskvos, Ivanovo ir Tverės sritis, o taip pat dalį Vladimiro, Jaroslavlio, Kostromos ir Žemutinio Naugardo sričių.

Geografiškai tai yra Volgos ir Okos tarpupis. Volgos upė uždaro regioną iš šaurės ir rytų, o Oka - iš pietų. Per regioną teka šių dviejų upių intakai, kurių svarbiausi yra Maskva, Kliazma, Nerlė ir Dubna.

Pietuose regionas siekėsi su Okos aukštupiu, pietvakariuose - su Černigovo žeme, vakaruose - su Smolensko žeme (nuo jos atskyrė Smolensko-Maskvos aukštuma), šiaurės vakaruose - su Naugardo žeme (nuo jos atkyrė Valdajaus aukštuma). Šiaurėje, už Volgos upės, regionas ribojosi su finougrų gyvenama Zavoloče, o rytuose buvo marių gyvenamos teritorijos. Pietryčiuose, Okos vidurupuje ir žemupyje buvo Riazanės-Muromo žemė.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senieji regiono gyventojai buvo finougrai, tarp kurių svarbiausia buvo merių genčių sąjunga. Pietinę regiono dalį tarp Kostromos ir Okos buvo apgyvendinę meščerai. Greičiausiai gyveno ir šiek tiek iš vakarų migravusių baltų, tarp kurių buvo rytų galindai.

Į rytus ir pietus nuo regiono įsikūrę slavai jau nuo VI a. tyrinėjo Zalesę, tačiau intensyvesnė kolonizacija neprasidėjo. Derlingose Opolės lygumose išdygo pirmasis slavų miestas Rostovas. Nuo IX a. krašto kolonizacija labai suintensyvėjo. Daugiausiai ji vyko iš vakarų, t. y. Smolensko žemės, ir svarbiausią kolonizatorių dalį sudarė krivičiai, kurie maišėsi su vietos finougrais ir juos palengva asimiliavo. Gerokai mažesne dalimi kolonizacijoje dalyvavo ilmenio slovėnai iš Naugardo bei viatičiai iš pietvakarių. Slavų kolonizaciją skatino keli faktoriai. Pirmiausia, kraštas garsėjo brangiakailiais žvėreliais, kurie turėjo didelę paklausą tuometiniame pasaulyje. Be to, dalis jų X a. bėgo į šį laukinį kraštą vengdami krikšto.

Augant slavų proporcijai vietos krašte pradėjo kurtis nauji miestai ir igainiui susiformavo Vladimiro kunigaikštystė, o vėliau ir daug smulkesnių kunigaikštysčių. Jas visas vienijo bendra Riurikaičių dinastijos linija, kilusi iš Jurijaus Dolgorukio. Nuo XII a. prasidėjo nauja slavų kolonizacijos banga, kurią skatino patys regiono kunigaikščiai, siekę geriau įsisavinti žemes. Kolonistai daugiausia iš pietinės Rusios (Černigovo, Kijevo žemių) į Zalesę bėgo nuo vidinių ekonominių ir socialinių problemų. Migraciją dar labiau paskatino Mongolų užkariavimai XIII a., kurie nusiaubė pietinę Rusią, kai tuo tarpu mažiau išsivysčiusi šiaurinė patyrė mažiau karų.

Nuo XIII a. Zalesės teritorija įtraukiama į Rusios sąvoką. Kaip ir likusiose Rusios dalyse, po mongolų užkariavimų čia reiškėsi feodalinis skaidymasis. Susiformavo daug smulkių valstybėlių, tarp kurių svarbesnės buvo Gorodeco, Dmitrovo, Kostromos, Maskvos, Perejeslavo, Rostovo, Starodubo, Suzdalės, Tverės, Ugličiaus, Jurjevo ir Jaroslavlio kunigaikštystės.

Likusias Rusios dalis nukariavus LDK, vietos kunigaikščiai pripažino mongolų valdžią ir mokėjo jai duoklę. Būtent šioje teritorijoje ėmė formuotis Maskvos Didžioji kunigaikštystė, kuri XV a. išsivadavo nuo mongolų ir pradėjo rusų žemių vienijimą. Taip Zalesė tapo pagrindiniu besikuriančios Rusijos valstybės branduoliu, čia ėmė formuotis rusų tautybė.