Naugardo-Severskio kunigaikštystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Но́вгород-Се́верское княжество
Naugardo-Seversko kunigaikštystė
LDK dalinė kunigaikštystė 1362–1500 m.
MDK dalinė kunigaikštystė 1500–1523 m.
Blank.png
1097 – 1523 Lob flag moskovskiy.svg

Kaributo antspaudas of

Kaributo antspaudas

Sostinė Naugardas-Severskis
Kalbos senoji slavų
Valdymo forma Monarchija
Naugardo-Severskio kunigaikščiai
 1097–1115 (pirmas) Olegas Sviatoslavičius
 1471–1523 (paskutinis) Vasilijus Šemiakinas
Era Viduramžiai
 - Atsiskyrė nuo Černigovo 1097 m., 1097
 - Prijungta prie MDK 1523 m.

Naugardo-Severskio kunigaikštystė, Severskio kunigaikštystė (rus. Но́вгород-Се́верское княжество, ukr. Сіверське князівство) – Rusios kunigaikštystė, gyvavusi XIIXVI amžiais Černigovo žemės pietinėje dalyje: dabartinės Rusijos Kursko srityje ir Ukrainos Sumų srities šiaurėje bei gretimose teritorijose Černigovo srityje.

Nuo XIV a. buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rusios kunigaikštystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naugardo-Severskio kunigaikštystė formavosi severianų gyvenamose žemėse, iš kur kilo ir pagrindinio miesto pavadinimas. Po Kijevo Rusios padalinimo 1054 m., teritorijos atiteko Jaroslavo sūnui Sviatoslavui, gavusiam Černigovo kunigaikštystę. Kaip atskira valda Naugardas-Severskis suformuotas jau 1097 m., kuomet Sviatoslavas atidavė ją valdyti savo sūnui Olegui. Šis kunigaikštystėje pradėjo savo dinastiją – Olgovičius.

Ankstyvuoju laikotarpiu kunigaikštystė buvo traktuojama kaip Černigovo dalis, tačiau turėdama vietos dinastinę liniją vystėsi savarankiškai. 1164 m. tarp abiejų kunigaikštysčių įvyko aiškus atsiskyrimas, kuomet patvirtintos skirtingų atšakų dinastinės teisės į skirtingus sostus.

Kunigaikštystės aukso amžiumi laikomas Igorio (1180–1198) valdymas. Šis kunigaikštis aktyviai kišosi į tuometinius Rusios reikalus, padėjo Andrėjui Bogoliubskiui užimti Kijevą, kovojo su Smolensku, vedė pulkus į stepę, kur susidūrė su polovcais. Apie jį parašyta Sakmė apie Igorio žygį. Jo įpėdiniai 1206–1211 m. paveldėjo Haličą.

XIII a. Naugardą Severskį nusiaubė mongolai, ir kunigaikštystė niekada nebeatsigavo. Didžioji dalis teritorijų prijungta prie Briansko kunigaikštystės. Olgovičiams valdyti liko tik Seimo upės baseinas, tačiau Kurske rezidavo mongolų baskakas. Svarbiausiu vietos kunigaikščių centru tapo Putivlis. Manoma, kad Olgovičiai kurį laiką valdė Kijeve ir Perejeslavlyje, kol juos iš ten išvarė LDK.

LDK dalinė kunigaikštystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1355 m. Algirdas paėmė Brianską ir jam pavaldžias kunigaikštystes, o 1362 m. jis paėmė Naugardą Severskį, su jo kunigaikštystės žemėmis. Visas nukariautas Černigovo žemės teritorijas Algirdas padalino trims sūnums. Naugardą kartu su Briansku jis atidavė savo sūnui Dimitrijui Kaributui (Černigovą su Trubčevsku gavo Dmitrijus Algirdaitis, o Starodubą – Patrikėjas Narimantaitis). 1379 m. Kaributui perduotos valdyti ir brolio Dmitrijaus žemės.

1392 m. Kaributas pradėjo karą prieš Vytautą, tačiau pralaimėjęs pabėgo į Naugarduką. Ten buvo paimtas į nelaisvę, tačiau susitaikė su Vytautu ir 1393 m. susigrąžino Naugardo-Severskio kunigaikščio sostą. Kitais metais jis vėl atsisakė mokėti duoklę LDK, todėl Vytautas jį išsiuntė į Voluinę, o Naugarde pasodino sau lojalų Teodorą Liubartaitį. Jam valdant galutinai nusistovėjo Černigovo žemės padalinimas tarp LDK ir Aukso Ordos. Naugardo-Severskio kunigaikštystė atgavo Kurską, o visos buvusios žemės į pietus nuo Seimo atiduotos Mamajui, kuris pripažino LDK siuzerenitetą.

Po Teodoro kunigaikštystę 1404–1408 m. valdė Švitrigaila, kuris dar kartą į valdžią sugrįžo 1420–1435 m. Po to 1454 m. karalius Kazimieras IV kunigaikštystę atidavė valdyti rusų didikui Ivanui Šemiakinui, kuris buvo pabėgęs iš Maskvos į LDK.

MDK dalinė kunigaikštystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ivano Šemiakino sūnus Vasilijus Šemiakinas 1500 m. nusiuntė pasiuntinius Maskvos carui Ivanui III, išreikšdamas norą pereiti pas jį. Taip pat pasielgė ir Starodubo bei Belojo kunigaikščiai.

Šis žingsnis 1500–1503 m. sukėlė LDK-Maskvos karą, po kurio Naugardo-Severskio žemės pripažintos Maskvai. Tai dar kartą buvo patvirtinta 1509 m. sutartimi. Šemiakino kunigaikštystė buvo viena paskutiniųjų MDK dalinių kunigaikštysčių ir trukdė Rusijos centralizacijai. 1523 m. kunigaikštis Šemiakinas buvo apkaltintas bendradarbiavimu su LDK ir su šeima atvežtas į Maskvą. Jo kunigaikštystė buvo panaikinta ir įjungta į Rusiją. Kunigaikštis mirė kalėjime 1529 m.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]