Smolensko kunigaikštystė

	Смоленское княжество ; Smolensko kunigaikštystė
	LDK dalinė kunigaikštystė 1395–1404 m.
	Herbas
	Location of Rusios kunigaikštystės XI a.
Sostinė	Smolenskas
Kalbos	senoji slavų
Valdymo forma	Monarchija
	Smolensko kunigaikščiai
1010–1015 (pirmas)	Stanislavas Vladimirovičius
1401–1404 (paskutinis)	Jurijus Sviatoslavičius
Era	Viduramžiai
- Suformuota Kijevo Rusioje	1010 m., 1010
- Prijungta prie LDK	1404 m.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Smolensko kunigaikštystė (rus. Смоленское княжество, baltarusių kalba: Смаленскае княства) – Rusios kunigaikštystė, gyvavusi XI–XVI amžiais dabartinės Rusijos Smolensko srityje, ir gretimose teritorijose Kalugos, Tverės ir Mogiliovo srityse (pastaroji – Baltarusijos rytinėje teritorijoje).

Teritorija

Kunigaikštystės pradžioje (iki suirimo) valdytos teritorijos bendrai buvo vadinamos Smolensko žeme. Žemė buvo Rytų Europos lygumoje, Smolensko aukštumoje. Regione prasidėjo nemažai svarbių Rusios upių: Dniepras, Meža, Desna, Ugra, Tvercė, Sožas, Pronia ir kitos.

Smolensko žemė buvo pačiame Rusios viduryje, iš visų pusių apsupta kitų kunigaikštysčių. Dniepras ją skyrė nuo vakariau buvusios Polocko žemės. Ryčiau buvo Zalesė (Rostovo žemė), pietuose – Černigovo žemė, šiaurėje – Naugardo žemė.

Istorija

Smolensko kunigaikštystė formavosi Krivičių gyvenamose žemėse. Manoma, kad kunigaikštystę kaip atskirą valdą 882 m. suformavo kunigaikštis Olegas, tačiau pirmuoju žinomu kunigaikščiu apie 1010 m. tapo Kijevo kunigaikščio sūnus Stanislovas Vladimirovičius, kaip dalinis Kijevo Rusios kunigaikštis.

Po Jaroslavo mirties 1054 m. Smolenską paveldėjo Viačeslavas, tačiau šiam netrukus mirus, Smolenskas neteko savarankiškumo, ir čia valdė įvairios Riurikaičių linijos, daugiausia Monomachovičiai. Tik Kijevą valdant Mstislavui Didžiajam, 1127 m. į Smolenską paskirtas jo sūnus Rostislavas sustiprino savo kunigaikštystę ir įkūrė joje vietinę dinastinę liniją – Rostislavičius. Tai pradėjo Smolensko aukso amžių.

Rostislavičiai aktyviai dalyvavo Rusios kunigaikštysčių tarpusavio karuose ir plėtė savo įtaką. Jiems ne tik pavyko praplėsti savo teritorijas, bet ir XIII a. įsigalėti Kijeve, Galicijoje, rengti karo žygius prieš Kryžiuočius vakaruose bei čiudus rytuose. Smolenskas vykdė intensyvią prekybą per Rygos miestą, eksportuodamas vašką, medų ir kailius.

1222 m. pasinaudodamas gretimos Polocko kunigaikštystės nusilpimu, Smolensko kunigaikštis Mstislavas Davidovičius įvedė čia savo armiją ir užėmė sostą. Taip jis tikėjosi sustabdyti kryžiuočių ir Lietuvos kunigaikštystės agresiją į senrusių žemes. Tačiau jau kitais metais (1223 m.) jungtinė armija pralaimėjo lemtingą Kalkos mūšį pietuose prieš mongolus. Tokiu būdu Smolenskas liko įspraustas tarp dviejų tuometinių galių – mongolų rytuose ir lietuvių vakaruose. Prie sudėtingos politinės situacijos prisidėjo 1230 m. įvykęs žemės drebėjimas, vėliau prasidėjęs badas ir maras.

Mirus Mstislavui, 1232 m. valdžią užgrobė buvęs jo vietininkas Polocke Sviatoslavas. Kunigaikštystėje įtaką išplėsti siekė Lietuva, tačiau su Vladimiro kunigaikštystės pagalba Smolenskui pavyko išsaugoti dalinę nepriklausomybę, tiesa, mokant duoklę Aukso ordai. Tiesa, silpstanti kunigaikštystė nebesulaikė skilimo, ir nuo jos per XIII a. II pusę atsiskyrė smulkesnės kunigaikštystės, tokios kaip Viazma, Možaiskas, Dorogobužas, Selechovas, Fominas-Berezujus ir kt.

1340 m. Smolensko kunigaikštis sudarė sąjunga su Gediminu ir atsisakė mokėti duoklę Aukso ordai. Už tai susilaukė karinės ekspedicijos iš totorių. Smolenskiečiai ir toliau buvo suspausti tarp LDK ir Ordos, todėl ne kartą rinkosi tai vieną, tai kitą pusę.

1386 m. galiausiai Skirgaila sumušė Smolensko pulkus prie Vichrės upės ir pradėjo daryti įtaką kunigaikščių politikai. 1395 m. Vytautas paėmė Smolensko miestą, įkalino tuometinį kunigaikštį ir čia pasodino vietininkus. Taip Smolensko žemė prijungta prie LDK. 1404 m. čia įkurta Smolensko vietininkija. 1508 m. ji tapo Smolensko vaivadija.