Dniestras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Dniestras
Dniestras Ukrainoje
Dniestras Ukrainoje
Ilgis 1362 km
Baseino plotas 72 100 km²
Vidutinis debitas 310 m³/s
Ištakos Karpatai
Žiotys Juodoji jūra
Šalys Ukrainos vėliava Ukraina
Moldavijos vėliava Moldavija
Vikiteka Dniestras
Dniestro žemėlapis

Dniestras (lenk. Dniestr, ukr. Дністер, rumun. Nistru, rus. Днестр, lot. Tyras) – Rytų Europos upė Ukrainoje ir Moldavijoje.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prasideda Ukrainoje, Karpatuose, Rytų Beskiduose, į šiaurės vakarus nuo Turkos miesto, netoli Lenkijos sienos. Aukštupyje upė teka Ukrainos teritorija, siauru ir giliu slėniu į šiaurės rytus, žemiau Sambiro pasuka į pietryčius, teka Podolės aukštumos šiauriniu pakraščiu, siaura slenkstėta vaga, stačiais, kai kur uolėtais krantais, Moldavijos ir Ukrainos pasieniu, vidurupyje ir žemupyje – Moldavijos teritorija, skiria Moldaviją nuo Padniestrės. Žemupys teka per lygumą, skaidosi į šakas, yra senvagių. Upė įteka į Juodąją jūrą, Dniestro limaną (deltos plotis 16–22 km).

Aukštupyje upės tėkmė srauni, nuo vidurupio – rami. Vidutinis debitas 300 m³/s. Patvinsta pavasarį ir rudenį.[1]

Dniestro limano plotas 360 km², ilgis 41 km, plotis 4–12 km, didžiausias gylis 2,6 m. Su jūra jį jungia siauras sąsiauris.

Navigacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie 70 dienų žiemą upė būna užšalusi. Laivybai naudojamos atkarpos iki Dubosarų hidroelektrinės ir nuo Dniestro hidroelektrinės iki žiočių. Aukštupiu plukdoma mediena. Vanduo naudojamas drėkinimui.

Intakai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžiausi miestai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ukrainoje:

Ukrainos – Moldavijos pasienyje:

Moldavijoje:

Deltoje:

Pavadinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Upėvardis skitiškos kilmės. Pirmoji pavadinimo dalis dānu reiškia „didelė upė“, antros dalies kilmė aiškinama kaip nazdya („pasienis, riba“) arba *stūra („milžiniškas, didelis“; plg. liet. storas).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Dniestras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 37 psl.