Jėzuitai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Jėzuitas)
Jėzuitai
Santrumpa SJ
Vienuolija Jėzuitai
Įsteigta 1540 m.
Įkūrėjas Ignacas Lojola
Narių 14 195 (2023)
Lietuvoje nuo 1569 m.

Jėzaus draugija (lot. Societas Jesu, sutrumpintai SJ), žinomi kaip jėzuitaiRomos katalikų vienuolių ordinas, 1540 m. Ignaco Lojolos ir jo sekėjų įkurtas Romoje. Ordinas tiesiogiai pavaldus popiežiui.

Jėzaus draugija – tarptautinė katalikiška kunigų ir brolių bendruomenė, bendradarbiaujanti su pasauliečiais. Jėzuitai visame pasaulyje kuruoja dešimtis aukštųjų ir šimtus vidurinių mokyklų. Bent 50 kalbų leidžia periodinius leidinius ir knygas.

Ordino struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jėzaus draugija veikia 120 pasaulio šalių, yra susiskirstę į 90 provincijų, kurios pagal geografinę padėtį ar bendrą kalbą yra apsijungusios į 11 asistencijų. Jėzaus draugija turi per 20 000 narių, 35 iš jų – Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijoje. Lietuvos-Latvijos jėzuitų provincija priklauso Vidurio Europos asistencijai, į kurią įeina ir Austrijos, Šveicarijos, Vengrijos, Nyderlandų ir Vokietijos provincijos.

Jėzaus draugijos įkūrėjas Šv. Ignacas Lojola, XVI a. (nežinomas dailininkas)

Jėzuitams vadovauja visam amžiui renkamas Generolas („Generalinis vyresnysis“), kuris su pagalbininkais reziduoja Romoje. Jis skiria savo pagalbininkus provincijolus, jų patarėjus ir kai kuriuos namų vyresniuosius.

Generolą iki gyvenimo pabaigos renka ir visos draugijos veiklą liečiančius klausimus sprendžia Generalinė kongregacija – aukščiausia Jėzaus draugijos valdymo įstaiga. Nors Generolas yra renkamas iki gyvenimo pabaigos, ordino konstitucija leidžia jam savanoriškai grąžinti savo įgaliojimus.

Generalinę kongregaciją sudaro provincijolai ir iš kiekvienos provincijos rinkti delegatai. Paskutinė – 36-oji Generalinė kongregacija įvyko 2016 m. pabaigoje Romoje.

Kas ketveri metai provincijose vyksta kongregacijos, kurios, esant poreikiui, siūlo sušaukti Generalinę kongregaciją.

Jėzuitų provincijas sudaro jėzuitų bendruomenės. Kiekvienai jėzuitų bendruomenei vadovauja vyresnysis. Siekiama, kad visus bendruomenės narius vienytų bendra apaštalinė dvasia ir uolumas. Stodami į ordiną jėzuitai duoda skaistumo, neturto ir klusnumo įžadus.

Ordino vadovybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jėzaus draugijos 33-ioji Generalinė kongregacija 1983 m. rugsėjo 13 d. generolu išrinko olandą Peterį Hansą Kolvenbachą (1928–2016). 2008 m. sausio 19 d. generolu buvo išrinktas ispanas Adolfas Nikolasas (1936–2020). 2016 m. spalio 14 d. Jėzaus draugijos 36-osios Generalinės kongregacijos metu buvo išrinktas dabartinis generolas venesuelietis Arturas Sosa – pirmasis generolas iš Pietų Amerikos.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vilniaus jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčia, apie 1846 m.

1540 m. rugsėjo 27 d. popiežius Paulius III oficialiu raštu – bule Regimini militantis Ecclesiae – patvirtino Jėzaus draugijos įkurimą. Šis vienuolių ordinas buvo įsteigtas Paryžiuje, ispanų dvarininko Ignaco Lojolos ir 9 jo sekėjų. Ordinas pasižymėjo aktyvia apaštaline veikla: didelį dėmesį skyrė švietimui, kūrė kolegijas ir universitetus, išvystė plačią misijų veiklą. 1773 m. popiežius ordiną uždarė, bet 1814 m. ordinas vėl buvo atkurtas.

Jėzuitai Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Į Lietuvą jėzuitus 1569 m. pasikvietė Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. 1608 m. sudaryta jėzuitų bendruomenės Lietuvos provincija.[1] Pradžioje jėzuitai veikė Vilniuje, paskui įsikūrė ir kituose miestuose. Jie steigė kolegijas, perėmė Vilniaus ir Varnių kunigų seminarijas, leido knygas lietuvių kalba. 1579 m. jėzuitai įsteigė Vilniaus akademiją – pirmąjį universitetą Lietuvoje. 1820 m. caro valdžios, jėzuitai iš Lietuvos buvo išvaryti. Po Pirmojo pasaulinio karo jie vėl čia įsikūrė. Sovietmečiu jėzuitai gyvavo pogrindyje. 1990 m. oficiali jėzuitų veikla buvo atgaivinta.

Žymūs Lietuvos jėzuitai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vilniaus jėzuitų gimnazija

Dabartinės švietimo įstaigos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. (red.) Steponas Maculevičius, Doloresa Baltrušiene, Znajomość z Litwą. Księga tysiąclecia. Tom pierwszy. Państwo, Kraštotvarka, Kaunas, 1999, ISBN 9986-892-34-1, s. 40.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]