Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčia
Kitos reikšmės – Jėzaus bažnyčia.
54°51′02″š. pl. 23°10′17″r. ilg. / 54.8506°š. pl. 23.1715°r. ilg.
Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčia  | |
|---|---|
| |
| Bažnyčia 2013 m. | |
| Arkivyskupija | Kauno |
| Vyskupija | Vilkaviškio |
| Dekanatas | Šakių |
| Savivaldybė | Šakių rajono savivaldybė |
| Gyvenvietė | Griškabūdis |
| Adresas | A. Skelčio g. 2a |
| Statybinė medžiaga | medis |
| Pastatyta | 1796 m. |
| Stilius | klasicizmas |
| Klebonas | Deividas Baumila (2025) |
| |
Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčia – bažnyčia, stovinti Griškabūdžio miestelyje, 14 km į pietryčius nuo Šakių, prie kelio 137 Pilviškiai–Šakiai–Jurbarkas . Kultūros paveldo objektas Nr. 1014.[1]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Teklės Vyšniaveckienės lėšomis 1742–1743 m. pastatyta medinė bažnyčia, ją 1743 m. konsekravo Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius. Parapija atiduota Naumiesčio karmelitams, jie čia įkūrė savo skyrių. Karmelitai pagal inžinieriaus architekto Juozapo Vališausko projektą 1792–1796 m. pastatė dabartinę medinę bažnyčią ir varpinę (buvusiame miško plote, kuriame iškirsta mediena bažnyčiai, įsikūrė kaimas Bažnytgiris). Lėšas skyrė Jurbarko seniūnas Ignas Potockis. 1800 m. bažnyčią konsekravo Vygrių vyskupas Mykolas Pranciškus Karpavičius.
1805 m. uždarytas karmelitų vienuolynas (1840 m. pastatas sudegė). 1819 m. veikė parapinė mokykla. 1877–1880 m. įrengtas naujas altorius, bažnyčia remontuota. 1906 m. įsikūrė „Žiburio“ draugijos skyrius (pirmininkas kunigas Juozapas Marma), jis 1909 m. įsteigė biblioteką-skaityklą ir arbatinę. 1911 m. bažnyčia remontuota. Per Pirmąjį pasaulinį karą varpinė ir klebonija sudegė, vokiečiai pasiėmė 2 varpus.
Nuo 1922 m. klebonavęs Juozas Vaičaitis (1881–1961; poeto Prano Vaičaičio brolis) 1929 m. atnaujino bažnyčią, 1933 m. pagal inžinieriaus Antano Bistricko projektą pastatė gelžbetoninę varpinę. Klebonas Juozas Adomaitis (1901–1983; Griškabūdyje 1945–1951 m.) ištremtas į Sibirą 20 metų. Vėlesnis klebonas Pranas Litvinas suremontavo bažnyčią.[2]
Architektūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Bažnyčia – vienintelis Lietuvoje aštuoniakampio plano medinis klasicistinių formų kulto pastatas. Ji su bokšteliu, žemesniais stačiakampio prieangio – portiko ir presbiterijos-zakristijos priestatais. Vidų puošia sieninė tapyba. Bažnyčia 1970–1971 m. restauruota, projekto vadovė – Elvyra Rūgytė. Šventorius aptvertas.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Objekto Nr. 1014 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas. „Lietuvos katalikų bažnyčios“ (žinynas). – Vilnius, „Pradai“, 1993. ISBN 9986-405-05-X // psl. 492–493
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Vyskupijos informacija
- Bažnyčios vargonai Archyvuota kopija 2008-08-07 iš Wayback Machine projekto.
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
