Kėdainių krašto muziejus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°17′12″ š. pl. 23°58′44″ r. ilg. / 55.28667°š. pl. 23.97889°r. ilg. / 55.28667; 23.97889

Kėdainių krašto muziejus

Kėdainių krašto muziejus – Lietuvos kraštotyros muziejus Kėdainiuose, Didžioji g. 19.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Muziejus įkurtas 1922 m. Kėdainių apskrities valdybos pirmininko V. Rybelio iniciatyva. 1922–1937 m. Kėdainių apskrities, 1937–1940 m. Kėdainių kraštotyros draugijos, 1940–1990 m. Kėdainių kraštotyros muziejus.

Saulės laikrodis, pavaizduotas muziejaus logotipe [1]
Kėdainių Evangelikų reformatų bažnyčia
Ragų baldų komplektas iš Apytalaukio dvaro Kėdainių krašto muziejuje

Muziejaus fondų pradžia – V. Rybelio surinkta apie 1000 eksponatų senienų kolekcija. Kėdainių Apskrities valdyba skyrė 3 nedidelius kambarėlius savivaldybės pastato pirmame aukšte (dab. Mikalojaus Daukšos viešoji biblioteka). Muziejaus inventorių sudarė 5 vitrinos, 3 spintos ir nedidelė lentyna. Ekspoziciją sudarė archeologijos, numizmatikos, etnografijos, gamtos ir istorijos skyriai, ginklų kolekcija bei miestų herbai. Visi muziejaus eksponatai buvo eksponuojami. Muziejus buvo lankomas tik pirmadieniais ir ketvirtadieniais, nuo 12 iki 14 valandos.

Kėdainių apskrities savivaldybei dėl lėšų trūkumo muziejų išlaikyti buvo sunku, todėl 1937 m. pradžioje jį savo žinion perėmė neseniai įsikūrusi Kraštotyros draugija. Kraštotyros draugijos valdybą sudarė V. Rybelis, A. Tylenis, S. Sužiedėlis, Z. Ruseckas, S. Tijūnaitis. Draugija, be tiesioginių savo užduočių – eksponatų rinkimo ir jų tvarkymo – turėjo tikslą – apsaugoti senienas bei istorinius paminklus nuo sunykimo.

Pasaulinio karo metais muziejus ir jo rinkiniai labai nukentėjo: pasitraukiant naciams dalis eksponatų buvo susprogdinta ir išgrobstyta. Likę eksponatai buvo sukrauti į sandėlius net keliose vietose. Muziejaus vedėjas G. Bobelis dalį eksponatų išgelbėjo nuo galutinio sunaikinimo ir išgrobimo, tačiau vokiečių padaryti nuostoliai muziejui siekė 563 200 rublių. Tik 1945 m. gruodžio pabaigoje muziejui buvo suteiktos patalpos, tačiau jos dar kurį laiką buvo užpiltos Grūdų paruošų punkto grūdais.

Pokaryje muziejuje buvo sukaupta apie 5000 eksponatų. Tuometinė sovietų valdžia muziejų naudojo savo ideologijai skleisti. Muziejuje veikė socialistinės statybos, istorijos, liaudies meno ir archeologijos skyriai. 6-7 dešimtmečiuose muziejuje buvo organizuojamos ekskursijos rajono kolūkiečiams bei rajono mokykloms, vedamos istorijos pamokos, organizuojami susitikimai su karo veteranais, pogrindininkais.

1956 m. muziejus persikėlė į patalpas Tarybų g.23, o 1967 m. – į pastatą Tarybinės Armijos g. 45 (dab. J. Basanavičiaus g.). Čia buvo atliktas kapitalinis remontas, įrengti fondai. Po remonto muziejus naujai atvėrė duris 1969 m. 1977 m. Kėdainių kraštotyros muziejaus filialu tapo Kėdainių evangelikų liuteronų bažnyčia, kurioje buvo įkurta Dailės parodų salė. 1988 m. patikrinus muziejaus veiklą nustatyta, kad aplaidžiai vedama eksponatų apskaita, dalis vertingiausių eksponatų yra dingę, todėl buvo pakeista įstaigos vadovė ir beveik visas kolektyvas.

Prasidėjus Atgimimui, muziejuje buvo rengiamos naujos ekspozicijos apie tarpukario nepriklausomą Lietuvą, tremtinius. 1991 m. Kėdainių kraštotyros muziejus pertvarkytas į Krašto muziejų, prijungus naujus filialus: M. Katkaus memorialinį muziejų Ažytėnuose, J. Paukštelio memorialinį muziejų, Rotušės dailės galeriją, koncertų salę evangelikų reformatų bažnyčioje. 1993 m. įkurtas 1863 m. sukilimo muziejus Paberžėje, 1995 m. restauruota kunigaikščių Radvilų kripta evangelikų reformatų bažnyčioje bei pradėti restauruoti unikalūs XVII a. kunigaikščių Radvilų sarkofagai. 2000 m. rugsėjo mėn. Kėdainių krašto muziejus įsikūrė buvusiame XVII a. – XIX a. karmelitų vienuolyne. [2]

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

V.Svirskio kryžių ekspozicija muziejuje (2007 m.)

Muziejus renka, saugo, tiria ir eksponuoja krašto archeologinę, etnografinę ir istorijos medžiagą, vykdo edukacinę ir leidybinę veiklą. Muziejuje sukaupta apie 37 700 eksponatų (2005 m., pagrindiniame fonde – 27 812, pagalbiniame fonde – 9 885). 2001 m. balandžio mėn. užbaigtas kunigaikščių Radvilų mauzoliejaus tvarkymas, saugomi XVII a. kunigaikščių Kristupo Perkūno, Jonušo, Mikalojaus, Jurgio, Stepono ir Elžbietos Radvilų sarkofagai, kuriuos restauravo Gintaras Kazlauskas. Muziejaus ekspozicijoje yra XIX a. pab. ragų baldai iš Apytalaukio dvaro, V. Svirskio kryžiai, H. Grinevičiaus fotografijų ir dokumentų kolekcija. Veikia XVII a. – XIX a. miesto istorijos, XIX a. – XX a. dvarų kultūros, liaudies buities, Lietuvos nepriklausomybės kovų ekspozicijos, eksponuojama vienuolio celė, tautinių ir konfesinių bendruomenių istorija. Turi 4 filialus – kunigaikščių Radvilų mauzoliejus evangelikų reformatų bažnyčioje, J. Paukštelio namai, Daugiakultūris centras (buv. Mažoji sinagoga, XIX a.) ir Vytauto Ulevičiaus medžio skulptūrų muziejus.[3]

Muziejaus darbo laikas: antradieniais – šeštadieniais 10.00 – 17.00 val. 1863 m. sukilimo muziejaus ir Paberžės istorinio komplekso lankymas visomis savaitės dienomis nuo 9.00 iki 17.00 val. Radvilų mauzoliejaus darbo laikas gegužės – rugsėjo mėn. antradieniais – šeštadieniais nuo 11.00 iki 17.00 val.; Juozo Paukštelio namai lankytojus priima pirmadieniais – šeštadieniais.

Direktoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vladas Rybelis – 1922–1925 m.
  • Jadvyga Laucytė – 1925–1934 m.
  • S. Švalpa – 1934–1939 m.
  • G. Bobelis – 1939–1945 m.
  • O. Mažylienė, V. Račienė, A. Sakauskienė
  • V. Sadauskaitė 1988–1992 m.
  • Rimantas Žirgulis – nuo 1992 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Objekto Nr. 16916 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. 
  2. Kėdainių krašto muziejus
  3. Kėdainių krašto muziejus. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 688 psl.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Kėdainių krašto muziejaus edukacinė veikla (sud. Audronė Pečiulytė, Rimantas Žirgulis). – Kėdainiai: Spaudvita, 2007. – 36 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-637-34-9

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka