Martynas Počobutas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Martynas Počobutas-Odlianickis
blrs. Марцін Пачобут-Адляніцкі
lenk. Marcin Poczobutt-Odlanicki
Marcin Poczobutt-Odlanicki.PNG
Martynas Počobutas-Odlianickis (Juozapo Oleškevičiaus nutapytas portretas, 1810 m.)
Herbas "Pogonia"
Herbas "Pogonia"
Gimė 1728 m. spalio 30 d.
Salomenka, Gardino apskr., dab. Gardino raj.
Mirė 1810 m. vasario 7 d. (81 metai)
Daugpilis
Tėvas Kazimieras Počobutas
Motina Elena Hlebavičiūtė
Veikla SJ, Vilniaus universiteto rektorius, universiteto observatorijos vedėjas, astronomas, matematikas ir švietėjas
Žymūs apdovanojimai
Order Orła Białego
Order Świętego Stanisława
Commons-logo.svg Vikiteka Martynas PočobutasVikiteka

Martynas Počobutas-Odlianickis (blrs. Марцін Пачобут-Адляніцкі, lenk. Marcin Poczobutt-Odlanicki; g. 1728 m. spalio 30 d. Salomenkos k., Gardino apskr., dab. Gardino raj. – 1810 m. vasario 7 d. Daugpilis) – SJ, Vilniaus universiteto rektorius, universiteto observatorijos vedėjas, astronomas, matematikas ir švietėjas.

Studijos, mokslinė veikla astronomijos srityje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Martynas Počobutas gimė 1728 m. spalio 30 d. Salomenkos kaime, Gardino apskrityje, bajorų Kazimiero ir Elenos Počobutų - Odlianickių šeimoje. Ūgtelėjęs vaikas buvo atiduotas mokytis ir baigė Gardino jėzuitų kolegiją. 1745 m. įstojo į Jėzuitų ordiną. Studijavo Vilniaus akademijoje (vėliau - Vilniaus universitetas) filosofiją ir retoriką. Kelis metus mokytojavo kolegijose. Vėliau akademijos vadovybės buvo išsiųstas mokytis į Prahos universitetą, kuriame studijavo graikų kalbą, taip pat mokėsi matematikos ir astronomijos pas profesorių Juozapą Steplingą.[1]

Grįžęs į Vilnių, iš pradžių Počobutas Vilniaus akademijoje dėstė lotynų ir graikų kalbas, studijavo teologiją. Į astronomiją ėmė gilintis maždaug nuo 1760 metų, paskatintas Tomo Žebrausko. 1761 m. Martynas Počobutas, gavęs stipendiją, kartu su Kazimieru Naruševičiumi tobulinosi Marselyje bei Avinjone, kur gilino žinias matematikos bei fizikos moksluose. Avinjono kolegijoje dalyvavo astronominiuose stebėjimuose. Počobuto ir Naruševičiaus darbas apie „Skorpiono Alfos" vardo žvaigždės pasislėpimą už Mėnulio, buvo paskelbtas Avinjono moksliniame leidinyje. Pirmuoju Počobuto mokytoju buvo tapęs Marselio observatorijos vedėjas Espritas Pezena (1692-1776).[2]

Sugrįžęs į Vilnių, Martynas Počobutas nuo 1764 m. buvo paskirtas Vilniaus akademijos matematikos ir astronomijos profesoriumi. Baigė statyti astronomijos observatoriją Vilniuje, buvo pirmasis jos vedėjas. 1766 m. M.Počobutas nustatė Vilniaus observatorijos geografinę padėtį, pačią observatoriją sutvarkė iki 1772 m. Observatorijoje buvo stebimas planetų judėjimas, Jupiterio palydovai.[1][2][3][4][5]

1766 m. Počobutas išleido brošiūrą su 1766 m. vasario 14 d. Mėnulio užtemimo skaičiavimais. Kai kurie skaičiavimai buvo paskelbti Vienoje, moksliniame veikale „Efemeridės".[1][2] 1768 m. Počobutas, gavęs LDK didikės Elžbietos Oginskaitės - Puzinienės fundaciją, lankė Vakarų Europos observatorijas tikslu įgyti Vilniaus observatorijai prietaisų. Buvo Kopenhagoje, Hamburge, Bremene, Grinvičo, Paryžiaus observatorijose.[2] 1770 m. už nuopelnus astronomijai Martynas Počobutas išrinktas Londono karališkosios astronomų draugijos nariu. 1788 m. jis tapo Prancūzijos mokslų akademijos nariu korespondentu.[5]

1777 m. Počobutas atrado žvaigždyną, kuris buvo pavadintas karaliaus Stanislovo Poniatovskio garbei „Poniatovskio tauru" („Vitellus Poniatovii"). Apie tai buvo paskelbta 1777 m. atskirame Vilniuje išleistame leidinyje: „Poczobut M. Cahiers des observations astronomiques faites a l’observatoire royal de Vilna en 1773. Vilna, 1777„. ir 1785 m. astronomijos metraštyje.[1][2][3] Nuo 1767 m. Počobutas oficialiai minėtas kaip karaliaus astronomas.[2]

Počobuto įsakymu 1780 m. Vilniaus akademijoje įsteigta Taikomosios mechanikos katedra.[6]

1781 m. Počobutas stebėjo atrastą Urano planetą.[1] 1783 m. Počobutas kartu su Jonu Sniadeckiu Gardine stebėjo saulės užtemimą.[3] 1793 m. su Jonu Sniadeckiu Augustave stebėjo žiedinį saulės užtemimą.[1]

1803 m. Počobutas išspausdino veikalą „Apie dangaus zodiako senumą Denderoje“. Šis darbas buvo išverstas į prancūzų kalbą.[3] Martynas Počobutas susirašinėjo su kitais Europos astronomais, tarp jų prancūzų astronomu Žozefu Žeromu de Lalandu, kuris Počobuto darbų apie Merkurijaus stebėjimus buvo paskelbęs prancūzų mokslo leidiniuose,[3], Sankt Peterburgo Mokslų akademijos akademiku Vasilijum Severginu, kuris lankėsi Vilniuje,[3] anglų mokslininku Džozefu Banksu.[1]

1774–1790 m. Martynas Počobutas redagavo leidinį „Gazeta Wileńska“, rašė eilėraščius. Bendradarbiavo spausdindamas publikacijas kituose Vilniuje leistuose žurnaluose ir laikraščiuose.[1]

Martynas Počobutas buvo įsitraukęs į 1794 m. sukilimą. Jis pasirašė aktą, pagal kurį sukilimo vadu buvo paskirtas Jokūbas Jasinskis.[1]

Vilniaus akademijos rektorius ir paskutinieji gyvenimo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Memorialinė lentelė Martynui Počobutui ant Vilniaus universiteto Observatorijos pastato

1780 m. Martynas Počobutas buvo paskirtas Vilniaus akademijos rektoriumi, kuriuo išbuvo beveik 20 metų. Kartu su Joachimu Liutauru Chreptavičium jis pertvarkė jėzuitų akademiją į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiąją mokyklą (Scola Princeps Magni Ducatus Lithuaniae). Pertvarkęs akademiją, Počobutas rinko kandidatus profesorių pareigoms užimti. Savo įpėdiniu numatė Joną Sniadeckį.[1][4]

Šaltiniuose teigiama, jog Martynas Počobutas universitetą ir observatoriją laikė savo gyvenimo tikslu. 1807 m. perleisdamas observatoriją vedėjauti Jonui Sniadeckiui, kartu perdavė ir savo lėšomis pirktus įrenginius bei knygas.[7]

Jau būdamas rektoriumi Počobutas vyko į Paryžių įgyti universitetui reikalingų priemonių. Universiteto administravimo klausimus sprendė kartu su Edukacine komisija.[4] Panaikinus Jėzuitų ordiną, Počobutas gavo privilegiją perimti akademijos spaustuvę. Moksle profesūrą skatino vartoti lotynų kalbą.[4]

Martynas Počobutas mirė 1808 m. jau sirgdamas Daugpilio jėzuitų vienuolyne.[1]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 Tomas Venclova. Vilniaus vardai. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017. ISBN 978-995-57367-21.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 J.Kubilius ir kiti. Vilniaus universiteto istorija 1579–1803. Vilnius: Mokslas, 1976.
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 A.Piročkinas, A.Šidlauskas. Mokslas senajame Vilniaus universitete. Vilnius: Mokslas, 1984.
  4. 4,0 4,1 4,2 4,3 Redaktorius Rolandas Pavilionis. Vilniaus universiteto istorija 1579–1994, Valstybinis leidybos centras, 1994.ISBN 9986-09-047-4.
  5. 5,0 5,1 Sigitas Narbutas, Rūta Janonienė. Senasis Vilniaus universitetas. 1579–1832. Vilnius: E.Karpavičiaus leidykla, 2009. ISBN 978-9955-878-04-9.
  6. „Medžiagų mechanikos istorijos apybraižos“. Suarchyvuota iš originalo 2014-11-27. Nuoroda tikrinta 2014-11-27. 
  7. Sniadecki J. Žywot uczony i publiczny Marcina Odlanickiego Poczobuta. Wroclaw - Krakow. 1961.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Akademinės pareigos
Prieš tai:
Žanas Ševaljė
Vilniaus universiteto rektorius
17801799
Po to:
Jeronimas Stroinovskis