Vilniaus šv. Jurgio bažnyčia

54°41′15″š. pl. 25°16′57″r. ilg. / 54.6876°š. pl. 25.2825°r. ilg. / 54.6876; 25.2825

Vilniaus šv. Jurgio bažnyčia

Vyskupija	Vilniaus
Dekanatas	Vilniaus I
Savivaldybė	Vilniaus miesto savivaldybė
Gyvenvietė	Vilnius
Adresas	K. Sirvydo g. 4
Statybinė medžiaga	tinkuotas mūras
Pastatyta (įrengta)	1765 m.
Stilius	barokas

Kitos reikšmės – Šv. Jurgio bažnyčia.

Vilniaus šv. Jurgio bažnyčia (kartais vadinama dvigubu Šv. Jurgio kankinio ir Švč. Mergelės Marijos Snieginės (Pergalingosios) vardu) – bažnyčia ir vienuolyno kompleksas Vilniaus senamiestyje, K. Sirvydo g. 4, šalia Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmų.

Priklausė M. Mažvydo bibliotekai, grąžinta Vilniaus arkivyskupijai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Medinė bažnyčia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčią ir vienuolyną fundavo Vilniaus vaivada ir LDK didysis kancleris Mikalojus Radvilaitis LDK pergalei prieš totorius 1506 m. Klecko mūšyje atminti.

Pavadinimas kildinamas iš Šv. Jurgio (valstybės ir riterių globėjo) bei iš rugpjūčio 5-6 d. švenčiamos Švč. Mergelės Marijos Snieginės (Pergalingosios) šventės.

Pirmoji gotikinė medinė bažnyčia statyta 1506 m., po kelerių metų pastatytas vienuolynas, į kurį pakviesti senosios regulos karmelitai.

Gaisras ir mūrinė bažnyčia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1749 m. birželio 8 d. gaisro metu Vilniuje sudegė 292 pastatai, tarp kurių ir šv. Jurgio bažnyčia su karmelitų vienuolynu^[1].

Bažnyčia atstatyta 1750–1755 m. Naugarduko vaivados Jurgio Radvilos lėšomis pagal architekto Pranciškaus Ignoto Hoferio (lenk. Franciszek Ignacy Hoffer) projektą.

1765 m. spalio 27 d. bažnyčią konsekravo Tomas Ignotas Zenkovičius (lenk. Thomas Zienkowicz), Vilniaus vyskupas sufraganas. Tais pačiais metais šv. Jurgio bažnyčia tapo vieno iš dviejų karmelitų ordino provincijų LDK centru – šv. Jurgio provincija.

Seminarija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1797 m. vienuolynas uždarytas ir perduotas diecezinei kunigų seminarijai, veikusiai iki 1945 m. Vilniaus diecezinė seminarija buvo pirmoji kunigų seminarija ir antra po Vilniaus universiteto aukštoji mokykla Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, 1582 m. įkurta Vilniaus vyskupo Jurgio Radvilos.

Po 1831 metų sukilimo čia iš rusų cerkve paverstos šv. Kazimiero bažnyčios buvo perkelti garsaus meistro Arendto Gerhardto Zelle’s gaminti vargonai (prieš pat karą juos spėta iš pagrindų restauruoti).

Knygų rūmai ir nacionalinė biblioteka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčioje 1946 m. įrengta Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos senųjų leidinių saugykla. Nuo tada saugyklai (vadintai Knygų rūmais) vadovavo Antanas Ulpis, asmeniškai rūpinęsis svarbių leidinių perkėlimu iš apleistų rajoninių bibliotekų, dvarų ir saugojimu bažnyčioje įkurtoje saugykloje.

2011 m. Seimas nusprendė grąžinti bažnyčią, karmelitų vienuolyno kompleksą natūra Vilniaus arkivyskupijai^[2]. Pagal susitarimą biblioteka saugyklą turi iškraustyti iki 2015 m. vidurio.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčia vienanavė, yra viena šv. Barboros koplyčia (ją prižiūrėjo Vilniaus miesto Kailiadirbių cechas). Rūsiuose, spėjama, gali būti Radvilų palaikų, tačiau jie kol kas išsamiau netyrinėti.