Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°22′42″š. pl. 23°07′22″r. ilg. / 55.378424°š. pl. 23.12285°r. ilg. / 55.378424; 23.12285

Kazimiero-bazn-kryzius-64.png
Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
Raseiniubaznycia.JPG
Vyskupija Kauno
Dekanatas Raseinių
Savivaldybė Raseinių rajonas
Gyvenvietė Raseiniai
Adresas Bažnyčios g. 2
Statybinė medžiaga mūras
Pastatyta 1663 m.
Stilius barokas

Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia stovi Raseiniuose, Pastatyta iki 1729 m. Barokinė, turi ir renesanso bruožų. Bažnyčioje sumontuoti garsaus lietuvių meistro Jono Garalevičiaus pagaminti vargonai.

Parapijos teritorijoje yra Švč. Mergelės Marijos Lurdo ir kapinių koplyčios. Parapijoje švenčiami Šv. Jono Krikštytojo atlaidai (birželio 24 d., bet keliami į artimiausią sekmadienį), Šv. Onos (liepos 26 d., bet keliami į artimiausią sekmadienį) ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų atlaidai (rugpjūčio 15 d.).[1].

Bažnyčios vidus

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmoji bažnyčia Raseiniuose pastatyta 14161421 m. (viena pirmųjų Žemaitijoje). Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius leido prie bažnyčios įsikurti dominikonų vienuoliams. Jiems 1642 m. atiteko apie 300 valakų žemės. Dominikonai 1663 m. pastatė mūrinę bažnyčią, 1682 m. – dviaukštį mūrinį vienuolyną. 1729 m. bažnyčia ir vienuolynas apdegė. Vienuolyno viršininko Klemenso Šatranavičiaus iniciatyva bažnyčia atstatyta.

Raseiniuose 1720 m. įkurtas karmelitų vienuolynas. Jis buvo medinis ir 1780 m. nukentėjo nuo gaisro. 17601768 m. perstatytas vienuolynas. Bažnyčią 17761783 m. suremontavo vienuolyno viršininkas kunigas Liudvikas Grincevičius. XIX a. pradžioje veikė parapinė mokykla. Vienuolyno bibliotekoje 1827 m. buvo 402 knygos. Dominikonams 1832 m. priklausė Alėjų palivarkas su Alėjų, Plauginių kaimais ir Skirbų dvaras su Arškainių, Baraičių, Girdaičių, Meištų kaimais. 1794 m. sudegė bažnyčia ir vienuolynas.

1795 m. pastatyti laikini. Iki 1827 m. pradėta statyti mūrinė bažnyčia. Ji neužbaigta, vienuolynas uždarytas; 1853 m. perduotas evangelikų liuteronų bendruomenei. Raseinių pijorams 1743 m. dovanotas Dūkštų palivarkas prie Neries. Jis 1768 m. išnuomotas Vilniaus pijorams. Raseinių pijorai 1766 m. pastatė bažnyčią: 1786 m. – vienuolyną, 1787 m. – mokyklą (visi mediniai). 1832 m. uždarius vienuolyną jo bibliotekoje rasta 1112 knygų lenkų, lotynų ir rusų kalbomis.

1863 m. pastatyta nauja zakristija, 1864 m. bažnyčia, koplyčia ir bokštai uždengti cinkuota skarda, sudėtos naujos grindys. 1886 m. uždarytas vienuolynas, o bažnyčia perduota kunigams pasauliečiams. 1904 m. vienuolynos pastatai taip pat perduoti kunigams pasauliečiams.[2]

Dominikonai į Raseinius vėl atvyko 1932 m. Raseiniai 1935 m. tapo Lietuvos dominikonų provincijos centru. Vienuoliai suremontavo bažnyčią ir vienuolyną, įrengė vargšų valgyklą, Lurdo kopyčią (pagal inžinieriaus Antano Adomėno projektą). Po Antrojo pasaulinio karo vienuolyne įkurdinta biblioteka. Antrojo pasaulinio karo metu bažnyčia stipriai nukentėjo. Pokariu bažnyčios atstatymą pradėjo salezietis vienuolis Boleslovas Lukošius, nuo 1947 m. tęsė klebonas Rapolas Pūkis, o užbaigė klebonas Juozapas Meidus. Bažnyčios vidus remontuotas 1956 m. ir naujai dekoruotas apie 1980 m.[2] Po 1956 m. centriniame altoriuje buvusios keturių dominikonų skulptūros buvo išvežtos į Alėjų bažnyčią[3].

1955-1957 m. Raseiniuose kaip altarista tarnavo iš Sibiro grįžęs Juozapas Matulaitis-Labukas - būsimasis Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkasis administratorius. 1985-1987 m. vikaru Raseiniuose dirbo kun. Jonas Ivanauskas - būsimasis Kaišiadorių vyskupas ordinaras[4]. 1959-1962 m. Kaišiadorių vyskupiją valdė kan. Juozas Meidus, kuris 1950-1959 m. ėjo Raseinių parapijos klebono pareigas[5].

1978 m. gegužės 5-6 d. bažnyčia buvo apiplėšta.

2008 m. sutvarkytas bažnyčios vidus, perdažyti sienos ir suolai, stogas. Pagal Reginos Žukauskienės projektą pagamintas naujas altorius, pulpitas[2].

Nuo XX a. pradžios parapijoje dirbę klebonai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo XX a. pradžios Raseinių parapijoje klebonais dirbo šie dvasininkai[6]:

  1. Vincentas Žementauskas (1884-1900 m.)
  2. Petras Dočkus (1900-1924 m.)
  3. Mykolas Karosas (1924-1925 m.)
  4. Vincentas Pacevičius (1925-1935 m.)
  5. Jurgis Pauliukas (1935-1941 m.)
  6. Povilas Durasevičius (1941 m.)
  7. Vincas Endriuškevičius (Endriūnas) (1941-1944 m.)
  8. Boleslovas Lukošius (1944-1947 m.)
  9. Rapolas Pukys (1947-1950 m.)
  10. Juozas Meidus (1950-1959 m.)
  11. Pranas Staškūnas (1959-1977 m.)
  12. Vytautas Griganavičius (1977-1992 m.)
  13. Gintautas Jankauskas (1992-1998 m.)
  14. Vaclovas Augustinas Ruzgys OP (1998-2000 m.)
  15. Virgilijus Dudonis (2000-2005 m.)
  16. Vytautas Paukštis (nuo 2005 m. gegužės 31 d.)

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčia barokinė, turi renesanso bruožų, lotyniško kryžiaus plano, bazilikinė. Šonuose yra du žemi bokštai. Vidus 3 navų, atskirtų pilioriais, yra 5 altoriai. Šventoriaus tvora aukšta, iš akmenų ir plytų mūro. Į jį veda platūs laiptai.

Bažnyčios interjero erdvė šviesi, prailginta kvadratine presbiterija, sienos ir pilioriai suskaidyti piliastrais, prienavis akcentuotas stambia vargonų choro tribūna su barokiniu lankstytu parapetu, kurį remia stambūs pilioriai[7]

Bažnyčioje esantis 5 altorių ansamblis sukurtas XIX a. II pusėje. Didžiajame altoriuje dominuoja aukštas pirmas tarpsnis. Antrasis altoriaus tarpsnis imituoja pirmąjį. Altoriaus dekorą viršuje užbaigia ant postamentų sėdintys du angeliukai, žvelgiantys į Apvaizdos skulptūrinį dekorą[8]

Kairėje pusėje esančio Marijos Rožančinės vardo altoriaus pirmajame tarpsnyje yra XVII a. I pusės stebuklingas Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu aptaisais puoštas paveikslas. Šio altoriaus antrajame tarpsnyje - Šv. Rožės Limietės portretinis vaizdas. Dešinėje bažnyčios pusėje yra identiškas šoninis Jėzaus Nazariečio vardo altorius su XX a. vidurio Švč. Jėzaus Širdies paveiklu pirmajame tarpsnyje ir Šv. Dominyko portretiniu vaizdu antrajame tarpsnyje. Likę du šoniniai altoriai - paprasteni ir lakoniškesnių architektūrinių formų. Kairėje pusėje yra altorius su Šv. Onos paveikslu, o dešinėje - altorius su Čenstakavos paveiklo kopija[9].

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. BRIGYS, Jonas. Raseinių dekanato istorija. Raseiniai: Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka, 2016, p. 110
  2. 2,0 2,1 2,2 BIELIAUSKAITĖ, Asta et al. Kauno arkivyskupijos bažnyčios. Kaunas: Terra Publica, 2010, p. 172-173.
  3. BRIGYS, Jonas. Raseinių dekanato istorija. Raseiniai: Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka, 2016, p. 105
  4. BRIGYS, Jonas. Raseinių dekanato istorija. Raseiniai: Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka, 2016, p. 107
  5. BRIGYS, Jonas. Raseinių dekanato istorija. Raseiniai: Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka, 2016, p. 201
  6. BRIGYS, Jonas. Raseinių dekanato istorija. Raseiniai: Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka, 2016, p. 109
  7. BIELIAUSKAITĖ, Asta et al. Kauno arkivyskupijos bažnyčios. Kaunas: Terra Publica, 2010, p. 174.
  8. BIELIAUSKAITĖ, Asta et al. Kauno arkivyskupijos bažnyčios. Kaunas: Terra Publica, 2010, p. 174.
  9. BRIGYS, Jonas. Raseinių dekanato istorija. Raseiniai: Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka, 2016, p. 105-106

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka