Harabo mitas
Harabo mitas arba Dunu teogonija, Dunu dinastija – babiloniečių mitas, pasakojantis apie Dunu vietovės įkūrimą ir šios vietovės dievų kilmę. Manoma, kad Harabo mitas greičiausiai susiklostė II tūkst. pr. m. e. pradžioje. Visas mito tekstas nėra išlikęs.[1] Esama tik vienos Harabo mito kopijos.[2] Ją, kasinėdamas senovinio Siparo miesto vietoje, XIX a. aptiko Hormuzd Rassam.[3]
Harabo mite pasakojama apie dievų kraujomaišą bei tėvažudystes,[1] skirtingų dievų kartų priešpriešą. Dievai, minimi mite, įkūnija dangų, žemę, jūrą, upę, arklą, laukinius ir prijaukintus gyvūnus, piemenį, ganyklas, vaismedį, vyną.[4][2] Kaip teigiama, įvairūs mito įvykiai siejami su metų laikų kaita.[1]
Būta ne vienos vietovės, pavadintos Dunu (arba Dunumu). Viena jų buvo netoliese Isino miesto,[5] kita buvo išsidėsčiusi dešiniajame Eufrato krante (dabar šiaurinė Sirija).[6] Nors dunnu reiškia įtvirtintą gyvenvietę, šis žodis gali būti verčiamas ir kaip „jėga“, „smurtas“.[7]
Mitas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pasakojama, kad pirmoji dievų pora buvo Harabas („arklas“) ir Ki (Žemė). Jie dirbo žemę, įkūrė Dunu miestą. Harabui ir Ki gimė Šakanas – galvijų dievas. Ki užsigeidus savo sūnaus, Harabas buvo nužudytas, tuomet Ki ir Šakanas susituokė. Harabą Šakanas palaidojo Dunu vietovėje. Po to Šakanas vedė savo seserį Tiamat, o pastaroji nužudė judviejų motiną Ki. Tiamat ir Šakanas susilaukė palikuonių, pastarieji tuokėsi vienas su kitu. Galiausiai jie nužudė motiną Tiamat. Šakano ir Tiamat palikuonys savo ruožtu susilaukė dievų Gaju, Laharės (pastarieji du vardai nėra iki galo aiškūs) bei upės deivės. Ši dievų karta užmušė abu tėvus ir palaidojo juos Dunu. Šiems dievams gimė ganyklų dievas ir deivė. Jiedu pasirūpino, kad ganyklos taptų derlingesnės. Ganyklų dievas įsteigė kažkokį kultą, užmušė tėvus ir tapo krašto viešpačiu. Ganyklų dievo ir deivės vaikai – Harhanumas ir Belet-seri. Harhanumas vedė savo seserį Belet-seri, o abu tėvai buvo užmušti ir palaidoti. Harhanumo ir Belet-seri sūnus Hajašumas Naujųjų metų dieną vedė savo seserį. Kitaip nei ankstesnių kartų dievai, Hajašumas, perėmęs valdžią, savo tėvo neužmušė, o tik įkalino.[1]
Tolesnis mito tekstas labai fragmentiškas. Fragmentuose minimi dievai Nusku, Ninurta bei Enlilis.[1] Nurodoma, kad Enlilis ir jo dvyniai sūnūs Nusku ir Ninurta draugiškai dalijosi valdžia.[8]
Įtaka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Teigiama, kad Harabo mito įtaka juntama ugaritų Baalo ir Jamo mite, įeinančiame į Baalo ciklą (apie 1600–1200 m. pr. m. e.),[9] hetitų Kumarbio giesmėje (XIV a. arba XIII a. pr. m. e.),[10] graikų poeto Hesiodo „Teogonijoje“ (apie 800–700 m. pr. m. e.).[11]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Gwendolyn Leick (2002). A Dictionary of Ancient Near Eastern Mythology, p. 78–79. ISBN 9781134641024.
- ↑ 2,0 2,1 William W. Hallo (2000). „Founding Myths of Cities in the Ancient Near East: Mesopotamia and Israel“. In Pedro Azara; Ricardo Mar; Eduard Riu; Eva Subías (eds.). La fundación de la ciudad: mitos y ritos en el mundo antiguo. Centre de Cultura Contemporània de Barcelona. pp. 31–32.
- ↑ Britų muziejaus BM 74329 lentelė.
- ↑ Patrick D. Miller, Jr. (1994). „Eridu, Dunno and Babel: A Study in Comparative Mythology“. In Richard S. Hess; David Toshio Tsumura (eds.). I Studied Inscriptions from Before the Flood: Ancient Near Eastern, Literary, and Linguistic Approaches to Genesis 1-11. Eisenbrauns. p. 152.
- ↑ William W. Hallo (2010). The world’s oldest literature: studies in Sumerian belles-lettres. Koninklijke Brill N.V. p. 427.
- ↑ Michael C. Astour (June 1, 1992). „History of Ebla“. In Cyrus Herzl Gordon; Gary Rendsburg; Nathan H. Winter (eds.). Eblaitica: essays on the Ebla archives and Eblaite language, Volume 3. Eisenbrauns. p. 36.
- ↑ I. J. Gelb T. Jacobsen, B. Landsberger, A. Leo Oppenheim, red. (1959). The Assyrian Dictionary: Volume 3, D. Oriental Institute of the University of Chicago. pp. 184–185.
{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: editors list (link) - ↑ Frank Moore Cross (1997). Canaanite myth and Hebrew epic: essays in the history of the religion of Israel. Harvard University Press. p. 41.
- ↑ Thorkild Jacobsen (1978). The treasures of darkness: a history of Mesopotamian religion. Yale University Press. pp. 167–168, 231.
- ↑ Ewa Wasilewska (2001). Creation stories of the Middle East. Jessica Kingsley Pub. p. 90.
- ↑ W. G. Lambert & Peter Walcot (1965). „A New Babylonian Theogony and Hesiod“. Kadmos. 4 (1): 64–72. doi:10.1515/kadm.1965.4.1.64.
