Genocidas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Nuvola kdict glass.png  Šio puslapio (jo dalies) turinys turėtų būti kritiškai peržiūrėtas ir pakoreguotas!
Jei galite, sutvarkykite (rekomenduotina prieš tai peržiūrėti puslapio aptarimus, jo kūrimo istoriją bei tarpinius keitimus).

Genocidas – baudžiamoji veika, padaryta siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei (TBTS 6 straipsnis):

  • tokios grupės narių žudymas;
  • sunkūs kūno sužalojimai ar psichinės traumos;
  • tyčinis tokių gyvenimo sąlygų tai grupei sudarymas, dėl kurių visi jos nariai ar dalis jų žūtų;
  • priemonių, ribojančių tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, taikymas;
  • prievartinis vienos grupės vaikų perdavimas kitai grupei.

Pagal Ženevos konvenciją – planuoti veiksmai, skirti tam tikros tautos arba gyventojų grupės sunaikinimui įgyvendinti, naikinant kultūrą, finansinę ir politinę bazę, sveikatos apsaugą ir t. t., siekiant, kad ta grupė žmonių ilgainiui išnyktų.

Terminą 1943 m. pirmąkart pavartojo Lenkijos žydų mokslininkas Raphael Lemkin, nors nuo seniausių laikų žinomi genocido atvejai.

Genocido neigimas[taisyti | redaguoti kodą]

Ruandos genocido aukų kaukolės
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Genocidas laikomas baisiausiu nusikaltimu (prieš žmoniją, o ne prieš pavienius žmones). Jį vykdžiusios valstybės, vyriausybės būna linkusios neigti šį nusikaltimą ir naudoti terminą masinės žmogžudystės ir pan., nes tuo atveju teisiškai atsakingais tampa pavieniai asmenys, o ne valstybės ar vyriausybės. Neonacizmo šalininkai teigia, kad Holokaustas – tai žydų propagandinis melas, kad naciai (nacionalsocialistai) uždarinėjo žydus į koncentracijos stovyklas, bandydami apsaugoti nuo žydų tarpe buvusių nusikaltėlių, bet ir koncentracijos stovyklose žydai žudė vieni kitus ir mirė nuo ligų ir t. t.

Turkija neigia armėnų tautos genocidą, teigdama, kad jaunaturkiai gynė civilius turkus nuo armėnų nusikaltėlių, kad armėnai turkų nužudė ne mažiau, nei turkai – armėnų, kad armėnai bandė surengti valstybinį perversmą, suskaidyti Turkiją, kad dauguma jų žuvo kare ir pan.

Klausimai, kvalifikuojant veiką kaip genocidą:

  • Ar 1 % tautos fizinį sunaikinimą galima laikyti genocidu?
  • Ar galima tarti, kad karas, kurio metu žuvo kelios dešimtys procentų darbingo amžiaus vyrų, buvo genocidas?
  • Ar asimiliacinė politika, kurios metu buvo sunaikintas tautos kultūrinis/kalbinis identitetas, tačiau nebuvo didesnio kiekio mirčių, buvo genocidas?
  • Ar ilgalaikė (šimtmečius trunkanti) diskriminacija, dėl kurios tam tikra visuomenės grupė sunyksta arba praranda galimybę vystytis, irgi laikytina genocidu?
  • Ar politika, dėl kurios didelė dalis gyventojų buvo ištremta arba emigravo, laikytina genocidu?
  • Pradedant kuria stadija (naikinimo ar ankstesne) galima kalbėti apie genocidą?

Genocido atsiradimas[taisyti | redaguoti kodą]

Buchenvaldo koncentracijos stovykla 1945 m. balandžio 24 d.

Remiantis Genocide Watch organizacija, genocidas turi 8 stadijas. Kiekviena stadija veikia visą laiką, kol vykdomas genocidas, tačiau visos atsiranda paeiliui:

  1. Klasifikavimas: šioje stadijoje vyksta skirstymas į „mus“ ir „juos“ (pvz., vokiečius ir žydus, lietuvius ir čigonus). Ši stadija sustabdoma, jei vyriausybė ar stambios visuomeninės grupės ima laiku ieškoti panašumų tarp priešpastatomų grupių, pvz., tos pat kalbos, istorijos, kultūros tapatumai padeda išvengti klasifikavimo. Labai svarbu, kad šioje stadijoje galėtų vystytis pagal socialinius, religinius ar kitus požymius tarpinė visuomenės grupė.
  2. Simbolizavimas: šioje stadijoje išskiriami simboliai (ženklai), žymintys grupes. Tokiais simboliais gali tapti etninės pravardės (pvz., „juodžiai“), odos spalva, drabužių ar šukuosenos detalės, leidžiančios identifikuoti žmogaus priklausomybę vienai ar kitai grupei ir t. t. Šioje stadijoje genocido galima išvengti, taikant ypatingai griežtus draudimus ne tik tiesiogiai, bet ir netiesiogiai įžeidžiamam simbolių vartojimui, imantis policinių priemonių prieš kurstytojus, taip pat – niveliuojant simbolių reikšmę (pvz., Danijoje daugelis danų demonstratyviai nešiojo geltonas šešiakampes žvaigždes, niveliuodami nacių diegtą simbolizmą). Formalūs draudimai šiuo atveju nepadeda, nes lengvai atsiranda draudžiamų simbolių pakaitalai.
  3. Dehumanizavimas: šioje stadijoje visuomenei bandoma įteigti, kad viena iš grupių nepasižymi žmogiškomis savybėmis, grupė lyginama su gyvūnais (pvz., beždžionėmis). Šioje stadijoje daugelis genocidą vykdančios grupės narių įtikinami, kad grupė, prieš kurią vykdomas genocidas, nėra pilnaverčiai žmonės, juos galima žeminti, mušti, žudyti. Šioje stadijoje genocidą įmanoma sustabdyti, tik taikant griežtas policines priemones prieš neapykantos skleidėjus, imantis žeminamos grupės apsaugos. Visos masinės informacijos priemonės (laikraščiai, radijo stotys etc.), skleidžiančios genocidą skatinančią propagandą, privalo būti uždarytos: žmogaus asmeninės nuomonės reiškimo teisė šiuo atveju gali būti aukojama, vardan to, kad išsaugoti daugelio žmonių gyvybę ir sveikatą.
  4. Organizavimas: genocidas visada būna vienaip ar kitaip organizuotas. Daugeliu atveju jį organizuoja vyriausybės, nors kai kada organizavimas būna neformalus. Šioje stadijoje atsiranda grupės, atsakingos už genocido veiksmų vykdymą (gyventojų iškeldinimą, naikinimą ir t. t.). Dažniausiai šioje stadijoje genocido vykdymą sustabdyti sunku. Tai įmanoma, arba darant stiprų politinį spaudimą už genocidą atsakingai vyriausybei, arba uždraudžiant visas į genocido organizavimą įtrauktas organizacijas. Už bet kokį dalyvavimą pastarųjų veikloje turi būti baudžiama. Dažniausiai teigiama visuomeninių organizacijų įtaka šioje stadijoje jau negali sureguliuoti situacijos.
  5. Poliarizavimas: šioje stadijoje ekstremistinės (genocidą vykdančios) grupės ima taikyti prievartą ne tik diskriminuojamų, bet ir nuosaikių grupių atžvilgiu, šalyje nuslopinamas bet koks galimas pasipriešinimas genocidui. Šalies vyriausybė praranda didelę dalį galimybių stabdyti genocido veiksmus. Vykdoma masinė neapykantos propaganda. Grupių, prieš kurias vykdomas genocidas, teisės apribojamos (jiems draudžiama tuoktis ar net bendrauti su kitų grupių nariais ir pan.). Šioje stadijoje situaciją stabilizuoti gali tik itin griežtos apsauginės priemonės visos valstybės mastu, kai saugomi ne tik diskriminuojamų, bet ir nuosaikių grupių lyderiai, vykdomi masiniai ekstremalių grupių narių suėmimai ir pan.
  6. Identifikavimas: genocido aukos yra identifikuojamos ir surašomos, tam kad būtų galima vykdyti jų naikinimą ar trėmimą. Neretai diskriminuojamų grupių nariai priverčiami nešioti specialius drabužius ar skiriamuosius ženklus. Vėliau vykdomas fizinis genocido aukų atskyrimas nuo visuomenės, uždarant juos į getus, koncentracijos stovyklas ar apribotas teritorijas. Šioje stadijoje vienintelė priemonė, įgalinanti sustabdyti genocidą, yra karinis užsienio valstybių įsikišimas, apribojant šalies, kurioje vykdomas genocidas, valstybingumą.
  7. Naikinimas: šioje stadijoje genocidas aktualizuojamas, žmogžudystės ir trėmimai įgyja masinį pobūdį. Genocido vykdytojai dažniausiai nesuvokia, kad jie naikina žmones, nes būna įtikinti tuo, kad diskriminuojama grupė yra gyvuliai ar pan. Naikinime dalyvauja policijos, milicijos, karinės pajėgos; nei viena visuomenės grupė neturi galimybių pasipriešinti genocido vykdymui. Vienintelė priemonė sustabdyti genocidui šioje stadijoje – karinis užsienio šalių įsiveržimas, vyriausybės nuvertimas, kariuomenės, policijos ir pan. nuginklavimas bei vėlesni atsakingų valdžios atstovų teismai. Šiuo laikotarpiu priešpriešoje dalyvaujančios grupės turi būti atskiriamos ginkluotomis trečiųjų šalių pajėgomis, sukuriami apsaugoti koridoriai gyventojų migracijai.
  8. Neigimas: šioje stadijoje genocidą vykdžiusių vyriausybių ir organizacijų atstovai neigia, kad genocidas buvo. Naikinami visi dokumentai, susiję su genocidu, slepiamos masinės kapavietės, kiti genocido įrodymai. Sukuriamos versijos apie tai, kad buvo vykdomas ne genocidas, o, pvz., kova su kriminalinėmis struktūromis; genocidą patyrusi grupė apkaltinama įvykdytomis žmogžudystėmis, teigiama, kad ji pati kalta dėl mirčių ir t. t. Kai kada gyventojų naikinimas dalinai pripažįstamas, bet juo apkaltinamos smulkesnės genocidą vykdžiusios grupės ar pavieniai asmenys. Ši stadija gali tęstis dešimtmečius ar net šimtmečius.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Už nusikaltimus žmoniškumui teisia Tarptautinis Baudžiamasis Teismas. Teismo rūmai Hagoje, Nyderlandai

Lietuva[taisyti | redaguoti kodą]

 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Lietuvoje išskiriama keletas periodų, kai viena ar kita dalis gyventojų buvo naikinama, nutautinama ir pan. Ne visi istorikai šiuos periodus vertina vienareikšmiškai, tačiau bent dalis istorikų linkę teigti[reikalingas šaltinis], kad Lietuvoje buvo šie genocido atvejai:

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]