Lietuvos Taryba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Nepriklausomybės aktas
20 pirmosios Tarybos narių, 1917 m.
Lietuvos Valstybės Taryba. Kaunas, 1918 m.
Iš kairės, sėdi: J. Staugaitis, A. Smetona, K. Olšauskas.
Stovi: J. Šernas, J. Šaulys, J. Prunckis, V. Gaigalas, M. Yčas, A. Voldemaras

Lietuvos Taryba – 1917 m. rugsėjo 18–23 d. Jono Basanavičiaus vadovaujamoje Vilniaus konferencijoje išrinkta institucija, siekusi Lietuvos valstybingumo atkūrimo. Pirmininku išrinktas Antanas Smetona.

Lietuvos Taryba palaikė ryšius su lietuvių išeivių organizacijomis, organizavo lietuvių konferencijas Berne ir Stokholme. Įsimintiniausias Tarybos nuopelnas – 1918 m. vasario 16 d. pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės aktas, kuriuo deklaruotas valstybingumo atkūrimas.

1918 m. liepos 11 d. Taryba paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija ir išrinko Viurtembergo hercogą Vilhelmą fon Urachą karaliumi Mindaugu II, nes bijojo agresijos iš Vokietijos pusės. Tarptautinei padėčiai pasikeitus, 1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Taryba atšaukė šį nutarimą ir priėmė pirmąją laikinąją Konstituciją.

Tarybos nariai:

1918 m. liepos 11 d. Lietuvos Taryba pervadinta į Lietuvos Valstybės Tarybą. Kilus bolševikų okupacijos grėsmei, 1919 m. sausio 2 d. Taryba persikėlė iš Vilniaus į Kauną. Tų pačių metų balandį Taryba išrinko pirmąjį Lietuvos prezidentą – Antaną Smetoną. Balandžio 16 d. paleista, bet gan greitai vėl sušaukta ir baigė darbą tik 1920 m. gegužės 15 d. susirinkus Steigiamajam Seimui.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]