Rytų frontas Pirmajame pasauliniame kare

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Rytų frontas
Priklauso: I pasaulinio karo dalis

Karpatai 1915 m.; vokiečių kariai Kijeve 1918 m.; rusų karo laivas 1917 m.; rusų kariai 1914 m.; rumunų kariai.
Data 1914 m. rugpjūčio 17 d. – 1918 m. kovo 3 d.
Vieta Centrinė Europa, Rytų Europa
Rezultatas Centrinių jėgų pergalė iki karo pabaigos.
Rusijos imperijos žlugimas.
Konflikto šalys
Vokietijos imperija Vokietijos imperija
Austrija-Vengrija Austrija-Vengrija
Bulgarijos karalystė (1916–1917)
Osmanų imperija (1916–1917) 		Rusijos imperija (1914–1917)
Rusijos respublika (1917)
Sovietų Rusija (1918)
Rumunijos karalystė (1916–1918)
Vadovai ir kariniai vadai
Vokietijos imperija Paul von Hindenburg

Vokietijos imperija Erich Ludendorff
Vokietijos imperija Princas Leopoldas
Vokietijos imperija Max Hoffmann
Vokietijos imperija August von Mackensen
Austrija-Vengrija Conrad von Hötzendorf
Austrija-Vengrija Arthur Arz von Straußenburg
Nikola Zhekov

 Nikolajus II

Didysis kunigaikštis Nikolajus
Mikhail Alekseyev
Aleksei Brusilov
Rusija Lavr Kornilov
Rusija Nikolay Dukhonin
Nikolajus Krylenko
Constantin Prezan

Nuostoliai
Žuvusių
daugiau nei 1 000 000 		Žuvusių
daugiau nei 2 500 000

Rytų frontas – vienas pagrindinių frontų Pirmajame pasauliniame kare. Šiame fronte kovojo Rusijos imperija ir nuo 1916 m. Rumunijos karalystė vienoje pusėje bei Vokietijos imperija, Austrija-Vengrija, Bulgarijos karalystė ir Osmanų imperija kitoje. Fronto kovos vyko nuo Baltijos jūros šiaurėje iki Juodosios jūros pietuose.

Rytų fronte kovos tęsėsi iki 1918 m. kovo mėnesio, o pergalę pasiekė Vokietijos imperija su sąjungininkais.[1] Šio karo pralaimėjimas lėmė Rusijos imperijos sugriuvimą.

1914 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rugpjūčio 1 dieną Vokietija paskelbė karą Rusijai. Rugpjūčio 17 d. Rusijos imperijos kariuomenė pradėjo Rytų Prūsijos operaciją, kurios tikslas buvo nugalėti Vokietijos 8-ąją armiją, užimti Rytų Prūsiją ir atitraukti Vokietijos kariuomenę iš Vakarų fronto. Pradžioje operacija vyko sėkmingai. Rusai laimėjo Gumbinės kautynes, užėmė Gumbinę, Stalupėnus ir Įsrutį, bet po pralaimėjimų Tanenbergo ir Mozūrijos mūšiuose Rusijos kariuomenė pasitraukė iš Vokietijos, o vokiečiai užėmė Suvalkus.

Austrija-Vengrija pralaimėjo Galicijos mūšį ir rusai užėmė Bukoviną ir Galiciją su Lvivu.

1915 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokietijos kariuomenė Vilniuje

Nuo 1915 m. spalio 1 dienos keturios vokiečių ir austrų armijų grupės gynė Dauguvos-Černivcių liniją.[2] Hindenburgo armijų grupė gynėsi Lietuvoje ir pietų Latvijoje nuo rusų Šiaurės fronto, o Bavarijos Karūnos princo Leopoldo armijų grupė įsitvirtino vakarų Baltgudijoje ir kovojo prieš rusų Vakarų frontą.[2] Tuomet pietuose, austrų-vengrų aukščiausias štabas vadovavo šiaurės vakarų Ukrainoje esančiai Linzingeno armijų grupei ir Bohmo-Ermolio armijų grupei rytų Galicijoje.[2] Kitapus abejų armijų grupių buvo rusų Pietvakarių frontas.[2]

Erikas Falkenhainas siekė per daug nekovoti rytų fronte, siekdamas išlaikyti kuo daugiau karių Vakarų fronte, bet rusai puolė be pertraukos, dažniausiai silpnesnius austrų-vengrų karius, norėdami nukreipti vokiečių dėmesį nuo Vakarų fronto.[2] 1915 m. gruodžio 24 dieną generolo Ivanovo vadovaujamos Pietvakarių fronto 7-os ir 9-os armijos puolė rytų Galiciją ir beveik užėmė Černivcius, bet jų puolimas buvo 7-os ir vokiečių Pietų armijos sustabdytas 1916 m. sausio 15 dieną.[2]

1916 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1916 m. kovo 17 d. rusų Vakarų fronto generolo Everto vadovaujama 1-oji armija puolė rytų Lietuvoje esančią vokiečių 10-ąją armiją, norėdama užimti Vilnių, bet rusų puolimas buvo sustabdytas balandžio 14 dieną pirmajame Naručio ežero mūšyje.[2]

Europa 1916 m.

Brusilovo puolimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po padažnėjusių sąjungininkų prašymų rusams, generolas Aleksejus Brusilovas su keturiomis armijomis, priklausančiomis jo Pietvakarių armijų grupei (7, 8, 9, 11), trijų šimtų kilometrų frontu puolė Linzingeno armijų grupės austrų-vengrų dalinius, kurie buvo išsidėstę šiaurės vakarų Ukrainoje ir rytų Galicijoje.[2] Labai nukraujavę austrų-vengrų kariniai daliniai traukėsi 60 kilometrų, prarasdami Lucką (birželio 7), Černivcius (birželio 17) ir Brodus (liepos 28).[3] Vien Karpatų korpusas ir pėstininkų generolo Felikso, Grafo fon Bothmerio, vokiečių Pietų armija nepasidavė rusų spaudimui.[3] Generolas Linzingenas savo vokiškas divizijas permetė į pietus ir tapo visų austrų-vengrų dalinių viršininku.[3] Liepos mėnesio gale jis sugebėjo sustabdyti Brusilovo puolimą ir atremti vėlesnius liepos 28 ir rugpjūčio 7 dienų puolimus, stipriai apmušdamas rusus.[3] Karpatų korpusas ypač pasižymėjo Totorių perėjos ir Ludovos rajono gynyboje 1916 m. rugpjūčio mėnesyje.[3] Galų gale, kai Brusilovas atšaukė veiksmus 1916 m. rugsėjo 20 d., rusai sėkmingai užėmė didelę teritoriją, bet prarado 1,4 milijono karių, palyginus su austrų-vengrų 750 000 ir vokiečių 150 000 nuostoliais.[3] Brusilovo puolimas buvo sėkmingiausia sąjungininkų operaciją 1916 metais, dėl kurios Falkenhainas buvo pažemintas, o vokiečiai priversti vadovauti visiems rytų fronte esantiems daliniams tų metų spalio 4 dieną.[3] Užtat milžiniški rusų nuostoliai nepataisomai sužlugdė jų ūpą.[3]

Per Brusilovo puolimą, Voiršo armijos sekcija (Armeeabteilung Woyrsch) kovėsi prie Baranovičių 1916 m. liepos mėnesį ir rugsėjį prie Ščiaros ir Servečio upių.[3] Tuomet Pietų armija kovojo pietvakarių Ukrainoje prie Zborivo (rugpjūčio mėnesį), Narajovkos (rugpjūčio ir spalio mėnesiais), Berežanų (rugsėjo ir spalio mėnesiais) ir Lipnicos (spalio ir lapkričio mėnesiais).[3] Panašiu laiku, spalio mėnesį Linzingeno armijų grupė kovojo Voluinės Vladimire šiaurės vakarų Ukrainoje.[3] Tik Lietuvos ir pietų Latvijos frontai buvo gana ramūs.[3]

1917 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išvargusios rusų pajėgos 1917 m. sausio mėnesį jau nebegalėjo pulti stipriai nusilpusių priešo pajėgų.[3] Po kelių mėnesių, 1917 m. kovo 10 d. (anot rusų kalendoriaus, vasario 27 d.), Petrapilio garnizonas sukilo prieš carą Nikolajų II, priversdamas jį atsistatydinti kovo 16 dieną.[3] Liepos mėnesį Rusijos laikinoji vyriausybė pradėjo nesėkmingą puolimą Galicijoje. Rudenį Vokietijos kariuomenė užėmė Rygą ir Vakarų Estijos salyną. Po Spalio perversmo bolševikai paskelbė Taikos dekretą ir Rusijos išstojimą iš karo. Rusija po truputį pradėjo trauktis iš karo.[3] Atsisakęs vykdyti šį dekretą kariuomenės vadas N. Duchoninas buvo nušalintas ir nužudytas. Nauju vadu paskirtas Nikolajus Krylenko. Gruodžio 15 dieną Breste prasidėjo paliaubos.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Nigel, Thomas (2004). The German Army in World War I (2): 1915-17. Osprey Publishing. ISBN 9781841765662.
  • Petrauskas, Robertas (2011). Trečiojo Reicho triumfas. Vilnius: Tyto Alba. ISBN 978-9986-16-798-3.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Petrauskas 2011, p. 14.
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 2,7 Nigel 2004, p. 10.
  3. ↑ 3,00 3,01 3,02 3,03 3,04 3,05 3,06 3,07 3,08 3,09 3,10 3,11 3,12 3,13 3,14 Nigel 2004, p. 11.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Rytų_frontas_Pirmajame_pasauliniame_kare&oldid=7208039"