Karolis I (Austrija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Karolis I
vok. Karl I
Erzherzog Thronfolger Karl Franz Josef.jpg
Karolis I
Armoiries Habsbourg.svg
Habsburgų dinastija
Gimė: 1887 m. rugpjūčio 17 d.
Perzenboigas-Gotsdorfas
Mirė: 1922 m. balandžio 1 d. (34 metai)
Madeira
Palaidotas: Monte Funšalas, Madeira
širdis: Muri abatija, Šveicarija
Tėvas: Otonas Pranciškus
Motina: Marija Žozefa Vetin
Sutuoktinis(-ė): Zita iš Parmos Burbonų
Vaikai:

Otonas
Adelheida
Robertas
Karolis Liudvikas
Rudolfas
Šarlota
Elžbieta

Wappen Kaisertum Österreich 1815 (Klein).png
Austrijos imperatorius
Valdė: 1916–1918 m.
Pirmtakas: Pranciškus Juozapas I
Įpėdinis: Austrijos respublika
Karlas Zeicas
Austrijos prezidentas
Wappen Kaisertum Österreich 1867 (Mittel).png
Vengrijos karalius
Valdė: 1916–1918 m.
Pirmtakas: Pranciškus Juozapas I
Įpėdinis: Vengrijos respublika
Karolis Michajus
Vengrijos prezidentas
Kiti titulai
Wappen Königreich Böhmen.png
Čekijos karalius
Valdė: 1916–1918 m.
Pirmtakas: Pranciškus Juozapas I
Įpėdinis: Čekoslovakija
Tomašas Masarykas
Čekoslovakijos prezidentas
Wappen Königreich Croatien & Slavonien.png
Kroatijos, Dalmatijos ir Slavonijos karalius
Valdė: 1916–1918 m.
Pirmtakas: Pranciškus Juozapas I
Įpėdinis: Petras I Karadžordževičius
Galicijos karalius
Valdė: 1916–1918 m.
Pirmtakas: Pranciškus Juozapas I
Įpėdinis: Jozefas Pilsudskis
Lenkijos prezidentas
Commons-logo.svg Vikiteka: Karolis I (Austrija)Vikiteka
Karolio I monograma

Karolis I (vok. Karl I; 1887 m. rugpjūčio 17 d. Perzenboigo pilis, Žemutinė Austrija – 1922 m. balandžio 1 d. Kvinta do Montė, Madeira) – 19161918 m. Vengrijos karalius, Austrijos imperatorius. Paskutinis Austrijos-Vengrijos dualistinės monarchijos valdovas.

Gyvenimas[taisyti | redaguoti kodą]

Karolis gimė 1887 m. rugpjūčio 17 d. Perzenboigo pilyje Žemutinėje Austrijoje. Jo tėvai buvo erhercogas Otonas Pranciškus, o motina princesė Marija Žozefa Vetin (18671944). Jo dėdė Pranciškus Juozapas I tuo metu valdė Austrijos – Vengrijos imperiją, o kitas dėdė Pranciškus Ferdinandas prieš dviejus metus buvo paskelbtas sosto įpėdiniu .

Būdamas vaiku, Karolis karštai praktikavo katalikybę. Ankstyviausius metus leido ten, kur stovėjo tėvo pulkas. Vėliau gyveno Vienoje ir Reichenau an der Rax. Mokytas privačiai, tačiau priešindamasis valdančios šeimos papročiams, įstojo į valstybinę gimnaziją dėl mokomųjų dalykų pomėgio. Baigęs gimnaziją įstojo į armiją, kur nuo 1906 m. iki 1908 m., kaip vyriausiasis karininkas, praleido Prahoje. Ten studijavo teisę ir politikos mokslus, kartu su karo teorijos bei praktikos dalykais.

Erhercogas Otas su žmona Marija Žozefa ir jų vaikais

1907 m. paskelbtas pilnamečiu ir princas Zdenko Lobkovitzas paskirtas jo kamerdineriu. Per kitus kelis metus atliko karinę prievolę įvairiose Bohemijos miestuose. Karolio ryšiai su dėde imperatoriumi nebuvo itin glaudūs. Tokie patys santykiai buvo ir su sosto įpėdiniu. Dėl to Karolis Pranciškaus Ferdinando nužudymo metu neturėjo jokios įtakos valstybės valdymo reikaluose ir leido gyvenimą princo, kuriam nenumatyta aukšta politinė pozicija.

Žmona Zita iš Parmos Burbonų (18921989). Vaikai: Otonas (19122011), Adelheida (1914–1971), Robertas (19151996), Karolis Liudvikas (1918–2007), Rudolfas (g. 1919 m.), Šarlota (1921–1989), Elžbieta (1922–1993)

Tapo įpėdiniu po 1914 m. birželio 28 d. pasikėsinimo į dėdę erchercogą Pranciškų Ferdinandą, kurio vaikai dėl tėvų morganatinės santuokos neturėjo sosto paveldėjimo teisių.

Valdymo pradžioje pradėjo slaptas derybas su Prancūzija dėl Austrijos-Vengrijos pasitraukimo iš Pirmojo pasaulinio karo, kurios žlugo dėl jo nenoro atsisakyti Italijos reikalaujamų teritorijų. Deryboms išaiškėjus jas neigė, kol Prancūzijos spauda nepaskelbė jo pasirašytų laiškų. Dėl nacionalinių judėjimų Austrijos-Vengrijos dualistinei monarchijai ėmus irti, 1918 m. lapkričio 11 d. atsisakė dalyvavimo valstybės valdyme, bet ne sosto. 1919 m. kovo mėn. emigravo į Šveicariją. Vengrų monarchistų skatinamas 1921 m. du kartus nesėkmingai mėgino atgauti Vengrijos sostą.

Mirė nuo plaučių uždegimo. 2004 m. Bažnyčios paskelbtas palaimintuoju.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Karolis I. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 468 psl.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Peter Broucek. Karl I. (IV.). Der politische Weg des letzten Herrschers der Donaumonarchie. Boehlau, Wien. 1997, ISBN 3-205-98737-3
  • Gordon Brook-Shepherd: Um Krone und Reich. Die Tragödie des letzten Habsburgerkaisers. Molden, Wien 1968
  • Nathan Cochran: Der Diener Gottes Karl aus dem Hause Österreich. Eine Kurzbiografie. Buch als PDF-Datei
  • August Demblin. Hrsg. u. bearb. von Alexander Demblin: Minister gegen Kaiser. Aufzeichnungen eines österreichisch-ungarischen Diplomaten über Außenminister Czernin und Kaiser Karl. Böhlau, Wien 1997, ISBN 3-205-98762-4
  • Eva Demmerle: Kaiser Karl I. "Selig, die Frieden stiften… "; die Biographie. Amalthea, Wien 2004, ISBN 3-85002-521-7
  • Erich Feigl (Hrsg.): Kaiser Karl. Persönliche Aufzeichnungen, Zeugnisse und Dokumente. Amalthea, Wien 1984, ISBN 3-85002-179-3
  • Josef Gelmi: Der letzte Kaiser. Karl I. (1887–1922) und Tirol. Tyrolia, Innsbruck – Wien 2004, ISBN 3-7022-2619-2
  • Elisabeth Kovàcs: "Untergang oder Rettung der Donaumonarchie? " Böhlau, Wien 2004, 2 Bände, ISBN 3-205-77237-7 und ISBN 3-205-77238-5
  • Anton Lehár. Hrsg. von Peter Broucek: Erinnerungen. Gegenrevolution und Restaurationsversuche in Ungarn 1918–1921. Verlag für Geschichte und Politik, Wien 1973, ISBN 3-7028-0069-7
  • Heinz von Lichem: Karl I. Ein Kaiser sucht den Frieden; Bilddokumentation. Tyrolia, Innsbruck – Wien 1996, ISBN 3-7022-1993-5
  • Jan Mikrut (Hrsg.): Kaiser Karl I. (IV.) als Christ, Staatsmann, Ehemann und Familienvater. Dom Verlag, Wien 2004, ISBN 3-85351-188-0
  • Friedrich Oberkofler: Von Gottes Gnaden. Kaiser Karl von Österreich und König von Ungarn. fe-Medienverlag, Kissleg 2006, ISBN 3-939684-00-7
  • Heinz Rieder: Kaiser Karl. Der letzte Monarch Österreich-Ungarns 1887–1922. Callwey, München 1981, ISBN 3-7667-0596-2
  • Gordon Shepherd: Karl der Erste. Des Reiches letzter Kaiser. 1968
  • Hans Karl Zessner-Spitzenberg: Kaiser Karl. Lins, Feldkirch 1953 Buch als PDF-Datei
Karolis I (Austrija)
Prieš tai:
Pranciškus Juozapas I
Wappen Kaisertum Österreich 1815 (Klein).png
Habsburgų giminės galva
19161922
Po to:
Otto Habsburg