Lendai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Lenkijos istorija
Germanija
Slavų Germanija:
Baltieji chorvatai, Mozūrai, Kujavitai, Pamarėnai, Polianai, Lendai, Vyslėnai
Lenkijos karalystė (Piastai)
Lenkų kunigaikštystės
Jogailaičiai
Abiejų Tautų Respublika
ATR padalijimai
Prūsijos karalystė
Varšuvos kunigaikštystė
Kongreso karalystė, Poznanės kunigaikštystė, Krokuva
Rusijos imperija (Pavyslio kraštas)
Antroji Respublika
Trečiasis Reichas
Socialistinė Lenkija
Trečioji Respublika
Istoriniai regionai
Didžioji Lenkija, Mažoji Lenkija, Silezija, Galicija, Pomeranija, Pomerelija, Mazovija, Kujavija, Palenkė

Lendai (lenk. Lędzianie) – lechtų gentis, gyvenusi apytikriai Mažojoje Lenkijoje ir Raudonoje Rutenijoje (Rytų Galicijoje) VII–XI amžiuose. Lotyniškai ši gentis buvo vadinama Lendizi.

Lendai buvo pasklidę plačiai, nes net kai kuriose Europos tautų kalbose lenkų pavadinimas kildinamas iš šio vardo, pvz., veng. Lengyel, rytų slavų Lyakhi. Žodžiai lechitai, lechtų kalbos taip pat kilę iš šio pavadinimo.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prieš atsikraustant slavams, šioje vietoje gyveno lygų (lūgų) gentys susiję su Pševorsko kultūra ir keltų anartų gentys susiję su Puchovo kultūra. Lygai 400 m. pr. m. e. – 300 m. e. m. kontroliavo Gintaro kelio prekybą tarp Sembos ir Romos imperijos. Juos išstūmė rytų germanų gentys gotai ir vandalai. Po jų pasitraukimo vakarų slavai lendai ir vistulai užėmė šią teritoriją.

Apie 833 m. lendų žemės buvo prijungtos prie Didžiosios Moravijos valstybės. 899 m. įsiveržus magijarams, lendai pripažino jų viršenybę. X a. pirmoje pusėje jie mokėjo duoklę Igoriui I (Konstantinui VII)Kijevo.

Nuo maždaug 950 metų lendai politiškai buvo susiję su Bohemija. Abrahamas ben Jakobas, keliavęs į Rytų Europą 965 m. pažymi, kad Boleslovas IIBohemijos valdė šalį „besitęsiančią nuo Prahos iki Krokuvos“. Jo žodžius taip pat patvirtina Prahos arkivyskupystės įkūrimo dokumentas, kuriame sakoma, kad rytinės arkivyskupystės ribos 973 m. nustatytos Bugo ir Styrė upėmis.

Apie 970 m. šis regionas kurį laiką buvo kontroliuojamas Meškos ILenkijos – šitai liudija Nestoro kronika teigianti, kad Vladimiras IKijevo užkariavo Raudonąją Ruteniją (Rytų Galiciją) iš lenkų 981 m. Šitą taip pat liudija ir Haličo-Volynės (Galicijos-Volynės) kronika sakanti, kad Danylo 1227 m. žygis į Kališą buvo „tiek tolimas įsiskverbimas į Lenkiją, kiek nebuvo įsiskverbęs nei vienas kitas iš kunigaikščių, išskyrus Vladimirą I, kuris buvo pakrikštijęs tą žemę“.

Regionas laikinai sugrįžo į lenkų įtakos sferą 1018 m., kai Boleslavas I užėmė Raudonąją Ruteniją žygiuodamas į Kijevą. Jaroslavas I atkariavo šią pasienio teritoriją 1031 m. ir ji liko Kijevo Rusios bei jos įpėdinės – Haličo (Galicijos)-Volynės iki 1340 m., kuomet ji dar kartą buvo perimta Lenkijos karaliaus Kazimiero III. Manoma, kad lendai tuo metu jau buvo asimiliuoti Rytų Slavų.