Aukso amžius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Aukso amžius – laikotarpio sąvoka, kurią mini ankstyvieji graikų ir romėnų poetai. Tuo laikotarpiu žmonija gyveno utopijoje, be nuodėmės žmonės gyveno nemirtingi. Aukso amžius užsibaigia žmogaus nuopoliu.

Graikų mitologija[taisyti | redaguoti kodą]

Graikų mitologijoje Aukso amžius – dievo Krono valdymo laikotarpis. Jo metu vyravo taika ir harmonija. Žmonės nesendavo, mirdavo ramiai, gyveno visko pertekę. Tekėjo begalinis šaltinis, nuo laukinių vaisių gausos linko medžiai ir medus varvėjo nuo medžių. Šie žmonės, gyvenę ir mirę Aukso amžiuje, buvo vadinami Aimonais, kurie vėliau tapo vedliais senovės graikams (šie gyveno Geležies amžiuje).

Aukso amžiuje gyvenusi rasė išmirė, kai titanas Prometėjas nunešė žmonėms šventą ugnį. Dzeusas nubaudė žmones, leisdamas Pandorai atidaryti skrynią, iš kurios išsilaisvino (beveik) visos mirtingųjų žmonių negandos.

Skandinavų mitologija[taisyti | redaguoti kodą]

Skandinavų mitologijoje minimas Aukso amžius baigiasi tada, kai sudaroma taika kare tarp dviejų dievų grupių asų ir vanų.

Žydų mitologija[taisyti | redaguoti kodą]

Žydų mitologijoje Aukso amžius identifikuojamas su Edenu (Roju).