Ostgotai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Europa 526 metais

Ostgotai – viena iš germanų genčių, rytinė gotų šaka. II a. gyveno prie Vyslos žiočių. III a. apsigyveno Dnepro žemupyje ir dalyje Krymo. IV a. II pusėje sukūrė genčių sąjungą, kuriai vadovavo Ermanarichas. Šiai sąjungai priklausė kitos germanų gentys, taip pat skitų, sarmatų bei slavų gentys.

375 m. genčių sąjungą sutriuškino hunai. Dauguma ostgotų pasitraukė į vakarus ir apsigyveno Panonijoje. 488 m., vadovaujami Teodoriko, įsiveržė į Italiją, sumušė ją valdžiusį Odoakrą ir 493 m. sukūrė karalystę. Jos sostinė buvo Ravena. Karaliaus Teodoriko laikais valdė Italiją, Siciliją, paalpių sritis, Dalmatiją, Provansą.

535554 m. dėl Bizantijos kariuomenės antpuolių karalystė sužlugo. Didžioji teritorijos dalis atiteko Bizantijos imperijai.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Ostgotai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas
Commons-logo.svg Vikiteka: Ostgotai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka