Serbijos despotija
| Српска Деспотовина Serbijos despotija | ||||
| ||||
|
Herbas | ||||
-lt.svg) | ||||
| Sostinė | Belgradas (1404-1427) Smederevas (1429-1459) Kupinikas (tremtyje) | |||
| Kalbos | Senoji bažnytinė slavų kalba | |||
| Valdymo forma | monarchija | |||
| Serbijos despotai | ||||
| 1402–1427 (pirmasis) | Steponas Lazarevičius | |||
| 1459 (paskutinis) | Steponas Tomaševičius | |||
| 1537 (paskutinis nominalus) | Pavlė Bakičius | |||
| Istorija | ||||
| - Suteiktas despoto titulas | 1402 m., 1402 | |||
| - Prijungta prie Osmanų imperijos | 1459 m. | |||
Serbijos despotija (serb. Српска Деспотовина = Srpska Despotovina), dar žinoma kaip Moravijos despotija − trumpai egzistavusi viduramžių valstybė Balkanuose, šiuolaikinės Serbijos, Juodkalnijos ir Kosovo teritorijoje. Tai buvo paskutinė Osmanų užkariauta serbų valstybė. 1459 m. Osmanams galutinai nukariavus Serbijos despotiją, despoto titulas buvo išlaikytas, jį serbų valdovai tremtyje Vengrijoje naudojo iki 1537 m.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Susidarymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nors paprastai laikoma, kad viduramžių Serbijos valstybė žlugo 1389 m. po Kosovo mūšio, tačiau Moravijos Serbija nenustojo egzistuoti, tik tapo Osmanų vasale, o 1402 m. ji tapo Serbijos despotija.
1389 m. birželio 28 d. Kosovo mūšyje žuvus kunigaikščiui Lazarui, Serbijos imperiją paveldėjo jo sūnus Steponas (Stefanas). Jis tuo metu buvo nepilnametis ir už jį valdė motina Milica.[1]
1390-1391 m. Steponas Lazarevičius buvo priverstas pripažinti Osmanų siuzerenitetą,[2] serbų kariai turėjo kovoti Osmanų pusėje kaip pagalbiniai kariniai daliniai. Steponas Lazarevičius dalyvavo turkų pusėje 1395 m. Rovinės mūšyje su Valakijos gaspadoriumi Mirča I, kurį turkai pralaimėjo[1] ir 1396 m. Nikopolio mūšyje su Vengrijos karaliumi Zigmantu. Po Nikopolio mūšio sultonas Bajezidas atidavė Steponui didžiąją dalį Vuko Brankovičiaus valdų Kosove, nes pastarasis Nikopolyje kovojo už Vengriją.
Mongolams įsiveržus į Osmanų valdas Steponas Lazarevičius dalyvavo 1402 m. Ankaros mūšyje tarp Osmanų ir Timūro Osmanų pusėje.[3] Osmanai mūšį skaudžiai pralaimėjo, sultonas Bajezidas pateko į nelaisvę ir vėliau joje mirė.[4] Pasinaudodamas Osmanų susilpnėjimu kunigaikštis Steponas Lazarevičius pakeliui atgal į Serbiją apsilankė Konstantinopolyje, kur iš Bizantijos imperatoriaus Manuilo II Paleologo gavo despoto titulą. Anksčiau šis titulas buvo suteikiamas asmenims, kuriems Bizantijos imperatorius duodavo valdyti vasalines valstybes, bet kadangi Bizantijos imperija buvo labai nusilpusi ir negalėjo turėti reikšmingesnio vaidmens Serbijoje, Serbija faktiškai netapo Bizantijos vasalu, o Steponas Lazarevičius titulą naudojo savo kaip Serbijos monarcho statusui pabrėžti. Jo valdoma valstybė vadinta Serbijos despotija.
Steponas Lazarevičius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dar Konstantinopolyje Steponas susikiviršijo su savo sūnėnu Džuradžu Brankovičiumi, Vuko Brankovičiaus sūnumi, kuris lydėjo Steponą ir buvo Bizantijos valdžios suimtas. Stepono brolis Vukas Lazarevičius taip pat lydėjo despotą jam grįžtant į Kosovą, kur jie buvo užpulti Brankovičiaus armijos netoli Tripoljės prie Gračanicos vienuolyno. Vuko vadovaujama armija nugalėjo, tačiau broliai susipyko ir Vukas perėjo į Osmanų pusę.
Vėl didėjant atsigaunančių Oasmnų grėsmei 1404 m. Steponas pripažino Vengrijos karaliaus Zigmanto siuzerenitetą. Steponas Lazarevičius gavo iš Vengrijos Belgrado miestą ir perkėlė į jį savo sostinę, nes visos ankstesniosios Serbijos sostinės (Skopjė, Priština, Prilepas ir Kruševacas) buvo užimti turkų. Šiauriniame despotijos pakraštyje buvęs Belgradas tiko kaip mažiausiai Osmanų grėsmę turėjusi patirti vieta. Vėlesniais metais Steponas sprendė su šeima susijusius klausimus. Jis bandė išlaisvinti savo seserį Oliverą, mirusio sultono našlę, 1404 m. sudarė taiką su savo broliu Vuku ir 1405 m. vedė Katiliną Gatiluzzi, graikų Lesbo salos valdovo Francesco II Gatiluzzi dukterį. 1405 m. mirė jo motina Milica.
1408 m. vėl prasidėjo nesutarimai tarp brolių Stepono ir Vuko, pasinaudodami tuo 1408 m. Steponą užpuolė tiek sultonas, tiek Brankovičiai. Apsiaustas Belgrade Steponas sutiko atiduoti pietinę Serbijos dalį broliui ir pripažinti Osmanų siuzerenitetą. Prieš sultoną Suleimaną sukilus jo broliui Musai Steponas bandė pasinaudoti Osmanų dinastiniais nesutarimais ir palaikė Musos pusę 1410 m. Kosmidiono mūšyje. Musos kariuomenė šiame mūšyje buvo sumušta ir Suleimanas išsiuntė Vuką ir Lazarą Brankovičių į Serbiją dar iki grįžtant ten Steponui, kad jie ten galėtų perimti valdžią. Abu jie buvo sučiupti Musos šalininkų ir tų metų liepą nukirsdinti. Iš Konstantinopolio Steponas gavo savo kaip despoto statuso patvirtinimą ir grįžo į Belgradą bei prisijungė žemes, kurias anksčiau buvo priverstas atiduoti broliui Vukui.
Musa pasiskelbė Osmanų imperijos europinės dalies sultonu ir 1412 m. užpuolė Serbiją, bet buvo Stepono nugalėtas prie Novo Brdo Kosove. Po to jis sudarė sąjungą prieš Musą su imperijos Anatolijos dalies sultonu Mehmetu. Padedant vengrams Steponas ir Anatolijos sultonas užpuolė Musą prie Vitošos kalno (dabartinė Bulgarija) ir jį nugalėjo, o pats sultonas žuvo mūšyje. Kaip atlygį Steponas gavo Koprijano miestą netoli Nišo (pats Nišas liko Osmanų rankose) ir serbų-bulgarų regioną Znepolję. Per likusius savo valdymo metus Steponas išlaikė puikius santykius su Mehmetu.
1421 m. mirus Zetos kunigaikščiui Balšai III, Zetos žemės irgi perėjo Steponui. Taip Serbijai grįžo didžioji dalis teritorijų, kurias ji prarado po Kosovo mūšio.
Laikinas stabilumo ir taikos laikotarpis lėmė viduramžių serbų kultūros suklestėjimą. Prie šalies atsigavimo prisidėjo gausios pajamos iš sidabro kasyklų Srebrenicoje ir Novo Brde. Belgradas tapo vienu iš didesniųjų Europos miestų su 100 000 gyventojų. Pats Steponas Lazarevičius buvo ne tik valdovas, bet ir poetas, rinko knygas ir turėjo vieną didžiausių tų laikų bibliotekų Balkanuose. Serbijoje buvo kuriami literatūros kūriniai, vystėsi šalies ekonomika. Steponui Lazarevičiui sėikmingai pavyko laviruoti tarp Vengrijos karalystės ir Osmanų imperijos. Faktiškai jis tuo pačiu metu buvo ir Vengrijos ir Osmanų vasalu, siuntė savo karius tiek į pagalbą vengrams, tiek turkams.[5]
Džuradžas Brankovičius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kadangi despotas Steponas neturėjo vaikų, dar 1426 m. jis nustatė, kad po jo mirties despotija atiteks jo sūnėnui Džuradžui Brankovičiui. Džuradžas Brankovičius sostą užėmė 1427 m. liepos 19 d. Faktiškai paskutiniuosius 15 metų jis buvo tapęs antrąja pagal svarbą Serbijos figūra ir Bizantijos imperatorius Jonas VIII Paleologas 1429 m. despoto titulą jam patvirtino.
Iškart po Stepono mirties Serbija turėjo grąžinti Belgradą Vengrijos karalystei, nes jis Steponui buvo suteiktas kaip asmeninė dovana. Kadangi turtingi pietiniai miestai (pvz., Novo Brdas) buvo per arti Osmanų valdų, kad galėtų tapti naujomis sostinėmis Džuradžas Brankovičius netoliese nuo Belgrado, Vengrijos pasienyje, pradėjo statyti naują miestą Smederevą. Miestas buvo pastatytas tarp 1428 ir 1430 metų.
Praėjus vos 8 metams nuo statybų pabaigos, 1438 m. Osmanų armija, vadovaujama sultono Murado II vėl įsiveržė į Serbiją ir ją nusiaubė. 1439 m. gegužę Džuradžas pabėgo į Vengriją, šalies valdymą patikėjęs sūnui Grgurui Brankovičiui ir žmonos Jerinos broliui Tomai Kantakuzinui. Po trijų mėnesių apsiausties 1439 m. rugpjūčio 18 d. turkai užėmė Smederevą, o "visų miestų motina" Novo Brdas buvo užkariautas 1441 m. liepos 27 d. Tuo metu vienintele turkų neužimta Serbijos dalimi buvo Zeta. Osmanai paskyrė Serbijoje savo vietininkus, pirmuoju vietininku tapo Išakas Begvičius, kurį 1443 m. pakeitė Isa-Beg Isakovičius.
Vengrijoje Džuradžas Brankovičius bandė palenkti Vengrijos didžiūnus į savo pusę ir su jų pagalba išvyti Osmanus iš Serbijos. Susidarė Vengrijos krikščionių (vadovaujamų Janošo Hunjadi), serbų ir rumunų (vadovaujamų Vlado II Drakulos) sąjunga, kurios pajėgos 1443 m. rugsėjį įsiveržė į Serbiją ir Bulgariją. Osmanai buvo priversti atsitraukti iš Serbijos ir 1444 m. su vengrais ir Serbijos despotu Džuradžu Brankovičiumi 1444 m. sudarė taiką.[3] Nepaisant to, jis liko Osmanų vasalu ir turėjo siųsti savo karius padėti Mehmedui II paimti Konstantinopolį 1453 m. gegužę, nors vos prieš 5 metus siuntė piniginę paramą Bizantijai, kad ji sustiprintų miesto gynybines sienas. 1454 m. Osmanai vėl pradėjo stambią karinę kampaniją prieš Serbiją, 1455 m. užėmė Novo Brdą. Janošui Hunjadi vėl pavyko nugalėti Osmanus ir 1456 m. apginti Belgradą[6], o Džuradžas atkovojo pietinę Serbijos dalį prieš savo mirtį Smedereve 1456 m. gruodžio 24 d.
Lazaras Brankovičius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 |
|---|
| Vakarų Balkanų istorija |
| Serbijos | Juodkalnijos | Kosovo |
| Ilyrija, Mezija |
| Bizantijos imperija |
| Serbų kunigaikštystės (župos): |
| Raška |
| Bizantija (Sirmijaus tema) |
| Duklia > Serbijos DK |
| Serbijos karalystė > Serbijos imperija |
| Moravijos Serbija, Zeta, Prilepas, Brankovičiai, Vojinovičiai |
| Serbijos despotija |
| Osmanų imperija |
| Rumelijos, Nišo ejaletai |
| Moderniosios Serbijos istorija: |
| Serbijos, Juodkalnijos kunigaikštystės |
| Serbijos, Juodkalnijos karalystės |
| Jugoslavijos karalystė |
| Jugoslavija > Serbija ir Juodkalnija |
| Serbija, Juodkalnija, Kosovas |
Sostą iš tėvo paveldėjo Lazaras Brankovičius, kurio Serbija jau buvo per silpna bugalėti Osmanus atvirame mūšio lauke. Jis bandė susitarti su sultonu Mehmetu II ir 1457 m. sausio mėn. 15 d. sudarė su juo sutartį, pagal kurią įsipareigojo Osmanams mokėti reguliarią duoklę. Už tai jam buvo patvirtintas didžiosios tėvo kontroliuotų žemių dalies valdymas ir pažadėta nebepulti Serbijos iki Lazaro mirties. Atsikratęs grėsmės pietuose Lazaras ėmė kovoti su vengrais šiaurėje, perėmė iš jų Kovino miestą bei kairįjį Dunojaus krantą. Mirė 1458 m. sausio 20 d.
Regentai ir Steponas Brankovičius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lazaras Brankovičius neturėjo vyriškosios lyties įpėdinio, dėl to valdžią perėmė regentai - Lazaro Brankovičiaus žmona Helena Paleologina, aklas brolis Steponas Brankovičius ir didysis vaivada Mykolas Angelovičius.[7] Tarp regentų vyko arši kova, Steponas Brankovičus bandė remtis Vengrija, M.Angelovičius buvo proosmaniškosios frakcijos lyderis.[8] Po to, kai M.Angelovičius bandė su Osmanų būriu užimti Smederovo tvirtovę ir 1458 m. kovą buvo suimtas Stefanas tapo valstybės vadovu. Stepono Brankovičiaus valdymas tetruko kelis mėnesius.
1459 m. Steponas Brankovičius stiprindamas ryšius su Vengrija ir bandydamas sujungti jėgas su Bosnijos serbais apvesdino savo dukterėčią (Lazaro dukterį) Mariją už būsimojo Bosnijos karaliaus Stepono Tomaševičiaus. Vedęs Mariją Steponas Tomaševičius 1459 m. kovo 21 d. pasiskelbė Serbijos despotu, o Steponą Brankovičių balandžio 8 d. ištrėmė į Vengriją.
Steponas Tomaševičius ir Serbijos despotijos žlugimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Steponas Tomaševičius buvo vienas nesėkmingiausių viduramžių Serbijos valdovų, nes Osmanai užkariavo tiek jo valdomą Serbiją (1459 m.), tiek Bosniją (1463 m.). Iš Serbijos tuo metu bebuvo likęs nedidelis žemių ruožas aplink Smederevo tvirtovę. Sultonas Mehmedas II nusprendė galutinai užkariauti Serbiją ir su kariuomene 1459 m. metų birželio mėnesį atvyko prie Smederevo. Naujasis valdovas nė nebandė ginti miesto. Po derybų bosniams buvo leista pasitraukti iš miesto ir 1459 m. birželio 20 d. turkai galutinai užkariavo Serbiją.
Despotijos žlugimas sukėlė didelę serbų migraciją į šiaurę, Vengrijos valdomus regionus, kurių nepasiekė Osmanų okupacija. Vengrijos karalystė suteikė pasienyje žemes tiek pabėgusiems valstiečiams, tiek pasitraukusiems didikams.
Despotija tremtyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Osmanai niekada de jure Serbijos neaneksavo. Tai paskatino krikščioniškosios Europos, visų pirma Vengrijos, valdovus laikytis versijos, kad tebeegzistuoja Osmanų okupuota Serbijos karalystė. Ši pozicija buvo išlaikyta ir tuo metu, kai buvo Austrija trumpam 1718-1739 m. buvo užėmusi dalį Serbijos. Oficialiai Austrijos provincija vadinosi "Karinė Serbijos karalystės komendantūra". Redamasis šiais sumetimais ir siekiu geriau ginti savo sienas nuo Osmanų puolimų Vengrijos karalius Motiejus I Korvinas atkūrė Serbijos despotiją ir Serbijos despoto titulas buvo išlaikytas dar beveik 100 metų.
Serbijos despotais titulavosi Brankovičių giminės atstovai, rezidavę Kupine, nedideliame Vengrijos pasienio mieste (dab. Voivodina). Jie buvo Vengrijos lenininkai ir vasalai, turėję žemes daugiausia Sremo regione, oficialiai laikyti "okupuotos" Serbijos valdovais. Serbijos despotai tremtyje buvo aukščiausi Vengrijoje gyvenančių serbų atstovai, tikėjosi Serbijos išlaisvinimo ir privalėjo dalyvauti karuose ir žygiuose Vengrijos pusėje. Pirmuoju serbų despotu Vengrijoje buvo Vukas Grgurevičius (1471-1485 m.). Paskutinis Serbijos despotas Sreme buvo Steponas Berislavičius (1520-1535 m.), kuris buvo priverstas pasitraukti į Slavoniją, nes Kupiną užėmė Osmanai.
XVI a. didžioji Vengrijos dalis buvo užimta Osmanų imperijos, o likusi dalis atiteko Habsburgams arba pateko į nuo Vengrijos atskirtą Osmanų vasalinę Transilvanijos kunigaikštystę. Vengrijos užkariavimas reiškė ir Serbijos despotijos galą.
Despotai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Steponas Lazarevičius, 1389–1427
- Džuradžas Brankovičius, 1427–1456
- Lazaras Brankovičius, 1456–1458
- Steponas Brankovičius, 1458–1459
Despotai tremtyje:
- Vukas Grgurevičius, 1471–1485
- Džuradžas II Brankovičius, 1486–1496
- Jovanas Brankovičius, 1496–1502
- Ivanišas Berislavičius, 1504–1514
- Steponas Berislavičius, 1520–1526
- Radičius Božičius, 1527–1528
- Pavlė Bakičius, 1528 (?) –1537
- Steponas Štiljanovičius, 1537–1540 (neoficialus)
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Čedomir Antic. The history of Serbia. Laguna, 2018. P.91. ISBN 9788652131297
- ↑ Dušan T. Bataković The Foreign Policy of Serbia (1844-1867): IIija Garašanin's Načertanije. Balkanološki institut SANU, 2014. P.25. ISBN 9788671790895
- ↑ 3,0 3,1 Serbia, In: Gabor Agoston, Bruce Alan Masters. Encyclopedia of the Ottoman Empire. Infobase Publishing, 2010. ISBN 1438110251.
- ↑ Čedomir Antic. The history of Serbia. Laguna, 2018. P.92. ISBN 9788652131297
- ↑ Jean W. Sedlar. East Central Europe in the Middle Ages, 1000-1500. P.391. University of Washington Press, 2013. ISBN 9780295800646
- ↑ Jean W. Sedlar. East Central Europe in the Middle Ages, 1000-1500. P.251. University of Washington Press, 2013. ISBN 9780295800646
- ↑ Christine Isom-Verhaaren, Kent F. Schull (eds.) Living in the Ottoman Realm: Empire and Identity, 13th to 20th Centuries. Indiana University Press, 2016. P.59. ISBN 0253019486.
- ↑ Caroline Finkel. Osman's Dream: The Story of the Ottoman Empire 1300-1923. Hachette UK, 2012. ISBN 9781848547858