Serbijos karalystė (viduramžiai)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
краљевина Србија
Serbijos karalystė
buvusi karalystė
Blank.png
1217 – 1346 Supposed Serbian Empire flag.svg
Flag herbas
Vėliava Coat of arms
Location of
Serbija 1265 m.
Sostinė Rasas (iki 1282)
Skopljė (1282-1300)
Prizrenas (1300-1346)
Kalbos serbų kalba
Valdymo forma monarchija
Serbijos karaliai
 1217–1228 (pirmasis) Stefanas Nemaničius
 1331-1346 (paskutinis) Stefanas Urošas IV
Era Viduramžiai
 - Tapo karalyste 1217
 - Tapo imperija 1346 m.

Serbijos karalystė (serb. краљевина Србија) – viduramžių valstybė, egzistavusi 1217–1345 m. vakarų Balkanuose. Didžiąją dalį istorijos ji kontroliavo dabartinės Serbijos (išskyrus Timoką, Šopluką ir Voivodiną rytuose bei šiaurėje), Juodkalnijos, Kosovo, pietinės Dalmatijos (dab. Kroatijoje) teritorijas, o plėtros laikotarpiu – taip pat šiaurinę Albaniją, Makedoniją.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Serbijos didysis kunigaikštis Stefanas Nemaničius sustiprino savo valstybę, ir pasinaudodamas Romos Popiežiaus interesais plėsti savo įtaką Balkanuose, priėmė iš jo karūną, tapdamas pirmuoju serbų karaliumi. Dėl to jis dar vadinamas „pirmuoju karūnuotuoju“ (Prvovenčani). Jo brolis Šventasis Sava tuo metu sugebėjo sustiprinti krikščionybę, ir gauti bažnytinę autonomiją nuo Bizantijos. Be to, jis išleido puikų tiems laikams teisinį sąvadą, kuris tapo pirmąja Serbijos konstitucija.

Trys Nemaničiaus sūnūs valdė iš eilės, ir visi jie buvo nuversti vardan kovų dėl valdžios. Valdant trečiajam sūnui, Stefanui Urošui I, Serbija pradėjo ekonominio klestėjimo laikotarpį, o kad užsitikrintų prekybą Adrijos jūrą, kariavo su Ragūzos respublika pajūryje. Taip pat Serbija vykdė karą šiaurėje su Vengrijos karalyste, iš kurios trumpam paveržė Mačvą su pagrindiniu miestu Belgrade. Taika su Vengrija buvo užtvirtinta apvesdinus Urošo I sūnų Dragutiną už Vengrijos princesės Kotrynos.

Serbija Stefano Urošo III laikais. Melsva spalva pažymėta Sirmijos karalystė, žalia - Stefano Urošo III prijungtos žemės

1276 m. nuvertęs tėvą, Dragutinas tapo karaliumi, tačiau 1282 m. dėl silpnos sveikatos atidavė Serbijos sostą savo broliui Milutinui. Vengrijos karalius davė savo žentui dideles teritorijas Mačvoje, Sirmijoje, kur Dragutinas įkūrė savo atskirą Sirmijos karalystę.

Milutinas valdė kaip gabus valdovas, sugebėjęs sustiprinti valdžią ir praplėsti teritorijas. Jis kovojo trimis skirtingais frontais – su totoriais šiaurėje, Bizantija pietuose ir Bulgarija rytuose. Serbija gavo Braničevo regioną šiaurėje ir šiaurinę Albaniją bei Makedoniją pietuose. Jo laikais sostinė buvo perkelta į naujai prijungtą Skopję, o vėliau – į Prizreną. Jo sūnus Urošas III išplėtė Serbiją iki Nišo rytuose ir toliau konsolidavo valdžią.

Paskutinis Serbijos karalius Stefanas Urošas IV, pasinaudodamas Bizantijos pilietiniu karu (1341–1347), įsiveržė į jos teritoriją ir nukariavo didelę dalį jos teritorijų Balkanuose. Po to, kai jis užėmė Seres, 1346 m. Serbijos patriarchas jį karūnavo Serbų ir graikų imperatoriumi, ir Serbija tapo imperija.

Valdovai[taisyti | redaguoti kodą]