Venecijos respublika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
it. Serenissima Repubblica di Venezia'
Venecijos respublika
nebėra
Flag of PalaeologusEmperor.svg
697 – 1797 Flag of Austria.svg
 
Blank.png
Flag herbas
Venecijos respublikos vėliava Venecijos herbas
Location of Venecijos respublika
Venecijos respublika 1796 m.
Sostinė Venecija
Valdymo forma Respublika
dodžas
 697–717 (tradiciškai) Paolo Lucio Anafesto
 1789–1797 Ludovico Manin
Era Viduramžiai, Naujieji laikai
 - Venecijos respublikos įsteigimas 697
 - Leobeno sutartis 1797 m.


Venecijos respublika (Venetų kalba: (Serenìsima) Repùblica Vèneta arba Repùblica de Venesia, it. Serenissima Repubblica di Venezia) – istorinė Europos valstybė, egzistavusi šiaurės rytų Italijoje nuo VIII amžiaus iki XVIII amžiaus (1797 m.). Valstybė kilo nuo Venecijos miesto.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Venecijos miestas atsirado, kai lagūnoje gyvenusios bendruomenės jungėsi, kad kartu apsigintų nuo lombardų, hunų ir kitų klajoklių, kai nyko Bizantijos valdžia Šiaurės Italijoje. Pirmaisiais VIII a. dešimtmečiais lagūnos gyventojai išrinko vadą Ursą, kurį pripažino Bizantija ir jam suteikė konsulo (hypatus) ir kunigaikščio (dux) titulus. Jis buvo pirmasis istorinis Venecijos dožas. Bet tradicija, atsiradusi XI a. pradžioje teigia, jog venecijiečiai paskelbė Anafestą Paulicijų savo kunigaikščiu 697 m., bet ši istorija pirmąkart randama tik Jono, Venecijos diakono, kronikoje. Kaip bebūtų pirmieji dožai valdė iš Eraklėjos.

Iškilimas[taisyti | redaguoti kodą]

Urso įpėdinis Teodatas Ipatas persikėlė iš Eraklėjos į Molomoką apie 740 m. Jis buvo Urso sūnus, ir tai rodo jo pastangas įkurti dinastiją. Tokie bandymai buvo įprasti tarp dožų, valdžiusių Veneciją pirmus kelis šimtmečius, tačiau jie visi buvo nesėkmingi. Valdant Ipatui Venecija buvo vienintelė likusi Bizantijos valda Šiaurės Italijoje, o besikeičianti Frankų imperijos politika pakeitė Venecijos frakcijų sudėtį. Viena frakcija rėmė Bizantiją, kita siekė politinės nepriklausomybės, trečia siekė geresnių santykių su frankais (ją rėmė dvasininkija, nes to meto popiežiaus simpatijos buvo jų pusėje) ir žiūrėjo į Karolingų karalių Pipiną Trumpąjį kaip į gynėją nuo lombardų. Mažiausia frakcija buvo prolombardiška, siekusi gerų santykių su kaimynine karalyste, kuri supo Veneciją iš visų pusių, išskyrus jūrą.

Ankstyvieji Viduramžiai[taisyti | redaguoti kodą]

Obelerio įpėdiniai gavo vieningą Veneciją. Pax Nicephori (803 m.) sutartimi abu imperatoriai pripažino Veneciją de facto nepriklausoma, nors nominaliai ji liko Bizantijos vasale. Valdant Agnello Participazio Venecija įgijo tradicinę formą. Nors gimęs Eraklėjoje, Agnello, pirmas dožas šeimoje, anksti persikėlė į Rialtą. Jo valdymo metu Venecija išsiplėtė į jūrą pastačius tiltus, kanalus, akmens statinius. Agnello įpėdinis buvo jo sūnus Giustiniano, kuris atgabeno evangelisto Morkaus palaikus iš Aleksandrijos ir jį padarė miesto globėju.

Valdant Pietro Tradonico Venecija pradėjo kurti savo karinę jėgą, kuri dominavo Adrijos jūroje šimtmečiais. Tradonico gynė jūrą nuo slavų ir saracėnų piratų. Jo valdymas buvo ilgas ir sėkmingas (837–864 m.), bet po jo valdė Participazio ir atrodė, jog pagaliau įkurta dinastija. Apie 841 m. Venecijos respublika pasiuntė 60 galerų (kiekvienoje 200 vyrų) laivyną padėti Bizantijai išvyti arabus iš Krotonės, bet to nepavyko padaryti[1]. 1000 m. Pietro II Orseolo pasiuntė 6 laivus nugalėti kroatų piratus Dalmatijoje[2].

Viduramžių apogėjus[taisyti | redaguoti kodą]

Venecija tapo nepaprastai turtinga, valdydama prekybos kelius tarp Europos ir Levanto, tad plėtė savo valdas Adrijos jūroje ir už jos ribų. 1084 m. Domenico Selvo asmeniškai vadovavo laivynui kare su normanais, bet buvo nugalėtas ir prarado 9 didžiąsias galeras, didžiausius ir geriausiai ginkluotus laivus Venecijos karo laivyne[3]. Venecija dalyvavo Kryžiaus žygiuose beveik nuo pradžios. 200 venecijiečių laivų padėjo užimti pakrantės miestus Sirijoje po Pirmojo kryžiaus žygio ir 1123 m. jiems buvo suteikta faktinė savivalda Jeruzalės karalystėje pagal Pactum Warmundi[4]. 1110 m. Ordelafo Faliero 100 laivų flotilė padėjo Baldvinui I, Jeruzalės karaliui, užimti Sidono miestą[5]. XII a. Venecija taip pat gavo dideles prekybos privilegijas Bizantijos imperijoje ir ji dažnai tiekdavo imperijai karinius laivus. 1182 m. Konstantinopolyje kilo didelis antivakarietiškas maištas, kuris buvo nutaikytas prieš lotynus, ypač venecijiečius. Daugelis imperijoje pavydėjo Venecijai įtakos ir turtų, tad 1182 m., kai Andronikas I Komninas įžengė į Konstantinopolį, venecijiečių turtai buvo konfiskuoti, o jų savininkai išvyti ar įkalinti, o tai labai supykdė respubliką. Venecijos laivynas buvo labai svarbus Ketvirtajam kryžiaus žygiui, bet kai kryžiuočiai neturėjo pinigų sumokėti, dožas Enrico Dandolo sutiko juos gabenti, jei jie užims Venecijai Zaros miestą (dabar Zadaras) Dalmatijoje, kuris sukilo 1183 m. ir pasiprašė popiežiaus ir Vengrijos karaliaus prieglobsčio bei buvo gerai įtvirtintas. Kai kryžiuočiai užėmė miestą, jie buvo nukreipti prieš Bizantijos imperijos sostinę Konstantinopolį, Venecijos priešą nuo 1182 m. skerdynių. Miestas buvo užimtas ir nusiaubtas 1204 m. Bizantija nebeatsigavo ir galiausiai buvo užimta osmanaų, kurie sukūrė Osmanų imperiją, o ši užėmė Balkanus, Vengriją ir net kelis kartus apgulė Vieną. Po to, kai kryžiuočiai užėmė Bizantiją, Venecija gavo daugybę salų Egėjo jūroje, įskaitant Kretą ir Euboją. Egėjo salos suformavo Venecijos valdomą Salyno kunigaikštystę.

1295 m. Pietro Gradenigo pasiuntė 68 laivus užpulti Genujos laivyną Aleksandretoje, kitas 100 laivų užpuolė genujiečius 1299 m.[6] Venecija 1350-1381 m. su pertraukomis kariavo prieš Genują ir ją nugalėjo 1380 m. Čiogijos mūšyje, kuriame užsitikrino stipriausias pozicijas rytinėje Viduržemio jūros daly silpstančios Genujos imperijos sąskaita.

Venecijos tvirtovė Nafplione, Graikijoje, buvo viena iš daugelio tvirtovių, saugojusi Venecijos prekybos kelius rytinėje Viduržemio jūros daly.

XV amžius[taisyti | redaguoti kodą]

XV a. pradžioje Venecija plėtė savo valdas Italijoje, taip pat Dalmatijoje, kurios buvo gautos iš Vengrijos karaliaus Ladislo Neapoliečio per pilietinį karą Vengrijoje. Ladislas buvo beveik pralaimėjęs karą ir ketino bėgti į Neapolį, bet prieš tai jis sutiko parduoti prarastus Dalmatijos miestus už 100 tūkst dukatų, o tai buvo menka suma. Venecija pasinaudojo situacija ir įtvirtino aukštuomenę teritorijai valdyti, pvz.: grafą Filippo Stipanov Zadare. Šis ėjimas buvo atsakas į Gian Galeazzo Visconti, Milano kunigaikščio ekspansiją. Prekybai taip pat buvo svarbi šiaurės-rytų sausumos kelių saugumas. 1410 m. Venecija turėjo 3300 laivų, kuriuose tarnavo 36 tūkst vyrų, užėmusi daugumą aplinkinių žemių ir tokius svarbius miestus kaip Verona (kuri prisiekė ištikimybę 1405 m.) ir Paduja.


Situacija Dalmatijoje išsisprendė 1408 m., kai buvo pasirašytos paliaubos su Vengrijos karaliumi Zigmantu, bet sunkumai Vengrijoje sutvirtino Venecijos pozicijas Dalmatijoje. Pasibaigus paliauboms Venecija įsiveržė į Ekvilėjos patriarchatą ir Trogirą, Splitą, Duresį ir kitus Dalmatijos miestus.

XV a. pabaigoje Italijos miestuose-valstybėse buvo daugybė vergų. 1414-1423 m. Venecijoje parduota apie 10 tūkst. vergų, iš kurių didžioji dalis buvo jaunos moterys iš Rusijos, Graikijos, Bosnijos, Gruzijos, Armėnijos, Bulgarijos ir Turkijos[7][8].

1489 m. vasarį Venecija prisijungė Kiprą, kuriame buvo įsikurusi kryžiuočių įkurta Kipro karalystė.


Kambrų lyga, Lepantas ir Kipro praradimas[taisyti | redaguoti kodą]

1423 m. Osmanų imperija pradėjo jūrinę kampaniją, kai kilo 7 metų karas su Venecija dėl Egėjo ir Adrijos jūros kontrolės. Karas su Venecija atsinaujino 1463 m. ir vyko iki 1479 m., kai buvo sudaryta palanki taikos sutartis. 1480 m.(netrukdomi Venecijos laivyno) turkai užėmė Rodą ir Otrantą. 1490 m. Venecijoje gyveno apie 180 tūkst. žmonių[9].

Karas su osmanais vyko 1499-1503 m. Venecija sudarė sąjungą su Prancūzijos karaliumi Liudviku XII prieš Milaną, gaudama Kremoną. Tais pačiais metais Osmanų sultonas pasiuntė į Lepantą armiją sausuma ir didelį laivyną jūra. Antonio Grimani, geresnis verslininkas ir diplomatas nei jūreivis, buvo nugalėtas Zonchio mūšyje 1499 m. Turkai vėl nusiaubė Friulį. Venecija atsisakė Lepanto, Modono ir Korono bazių.

Veneciją nuo jūros reikalų atitraukė sudėtinga situacija Romanoje, vienoje iš turtingiausių Italijos sričių, kuri nominaliai buvo Popiežiaus valstybės dalis, bet iš tiesų buvo suskilusi į daugybę valdų, kurias sunkiai sekėsi kontroliuoti popiežiaus kareiviams. Norėdami Venecijos žemių jos kaimynai susijungė į Kambrų lygą 1508 m. vadovaujant popiežiui Julijui II. Popiežius norėjo Romanos, imperatorius Maksimilijonas Friulių ir Veneto srities, Ispanija Apulijos uostų, Prancūzijos karalius Kremonos, Vengrija Dalmatijos ir vienas kito pretenduojamų valdų. Puolimas prieš didelę Venecijos armiją buvo ruošiamas iš Prancūzijos. 1509 m. gegužės 14 d. Venecija buvo sutriuškinta Agnadelo mūšyje. Tai vienas iš svarbiausių įvykių Venecijos istorijoje. Prancūzų ir imperijos kariai pradėjo Veneto srities okupaciją, bet Venecija išsigelbėjo diplomatinėmis priemonėmis. Ispanija atsitraukė gavusi Apulijos uostus, o popiežius suprato pavojų, kurį kelia Venecijos sunaikinimas (tuo metu Venecija buvo vienintelė Italijos valstybė gebėjusi pasipriešinti tokioms karalystėms kaip Prancūzija ir imperijoms kaip Osmanų). Andrea Gritti užėmė Padują 1509 m. liepą ir apgynė nuo ją apgulusių imperijos karių. Ispanija ir popiežius nutraukė sąjungą su Prancūzija, be to Venecija iš prancūzų atgavo Bresciją ir Veroną. Po septynių ilgų metų respublika atgavo valdas į vakarus nuo Ados upės. Nors pralaimėjimas baigėsi pergale, 1509 m. baigėsi Venecijos ekspansija.

1489 m., pirmais Venecijos valdymo Kipre metais, turkai užpuolė Karpasijos pusiasalį, nusiaubė gyvenvietes, daug žmonių pagrobė į vergiją. 1539 m. turkų laivynas užpuolė ir sugriovė Limasolį. Bijodama Osmanų imperijos, Venecija sutvirtino Famagustos, Nikosijos ir Kirenijos miestus, bet kiti buvo lengvas grobis turkams. 1563 m. Venecijos gyventojų skaičius sumažėjo iki 168 tūkst.[9]

1570 m. turkai vėl puolė, bet šįkart tai buvo plataus masto invazija. 60 tūkst. karių, įskaitant raitelius ir artileriją, vadovaujami Mustafa Pašos be pasipriešinimo išsilaipino prie Limasolio liepos 2 d. ir apgulė Nikosiją. Rugsėjo 9 d. miestas krito ir buvo nužudyta 20 tūkst Nikosijos graikų ir venecijiečių, o miestas buvo nusiaubtas. Žinia apie skerdynes pasklido ir po kelių dienų Kirenija pasidavė be kovos. Tačiau Famagusta heroiškai gynėsi nuo 1570 m. rugsėjo iki 1571 m. rugpjūčio.

Kritus Famagustai turkai pradėjo valdyti Kiprą. Po dviejų mėnesių Donas Jonas Austras nugalėjo turkų laivyną Lepanto mūšyje. Tačiau ši pergalė buvo per vėlai, kad išgelbėtų Kiprą, kurį turkai valdė po to 3 šimtmečius. 1575 m. Venecijoje gyveno 175 tūkst žmonių, 1581 m. - 124 tūkst.[9]

XVII amžius[taisyti | redaguoti kodą]

1605 m. kilo konfliktas su Šventuoju Sostu, kai už smulkius nusikaltimus buvo suimti du dvasininkai, o po to buvo išleistas įstatymas apribojantis Bažnyčios teisę įsigyti žemę. Popiežius Paulius V manė, kad šie Venecijos sprendimai prieštarauja kanoninei teisei ir reikalavo juos panaikinti. Jai atsisakius to padaryti Venecijai buvo paskelbtas popiežiaus interdiktas. Respublika nekreipė dėmesio į interdiktą ar ekskomunikaciją ir liepė kunigams toliau vykdyti savo pareigas. Interdiktas buvo panaikintas po metų, kai įsikišo Prancūzija, pasiūliusi kompromisą. Venecija buvo patenkinta patvirtinusi principą, jog joks pilietis negali būti aukščiau už įstatymą.

XVII a. antroje pusėje vyko ilgi karai su Osmanų imperija: Kretos kare (16451669 m.) Venecija prarado Kretą, didžiausią užjūrio valdą. Tačiau 1684 m., kai kilo Didysis turkų karas, Venecija pradėjo Morėjos karą, trukusį 1699 m., per kurį Venecija užėmė Morėjos pusiasalį.

Nuosmukis[taisyti | redaguoti kodą]

Giovanni Battista Tiepolo, „Neptūnas siūlo jūros turtus Venecijai“, 1748–50 m. Šis paveikslas yra Venecijos galios alegorija.

1714 m. gruodį turkai pradėjo paskutinį Turkų-Venecijos karą. Jie užėmė Tinoso ir Eginos salas bei Korintą. Daniele Dolfin, Venecijos laivyno vadas, manė, kad geriau išsaugoti laivyną nei juo rizikuoti dėl Morėjos. Kai jis atvyko, Nauplija, Modonas, Koronas ir Malvasija jau buvo užimti. Levkas Jonijos salose, Spinalongos ir Sudos bazės Kretoje apleistos. Turkai išsilaipino Korfu saloje, bet gynėjai juos išvarė. Tuo tarpu austrai sutriuškino turkus Petrovaradino mūšyje 1716 m. rugpjūčio 5 d. bet iš Venecijos pastangų Egėjo jūroje ir Dardaneluose 1717 ir 1718 m. buvo mažai naudos. Passarowitz taikos sutartis 1718 m. liepos 21 d. suteikė Austrijai didelę teritoriją, o Venecija prarado Morėją. 1792 m. kadaise didelis Venecijos prekybos laivynas sumažėjo iki 309 laivų[10].

Žlugimas[taisyti | redaguoti kodą]

1793 m. prancūzai įveikė austrus ir užėmė Pjemontą. Napoleono armija kirto neutralios Venecijos sieną persekiodama austrų armiją. Metų gale prancūzų kariai užėmė Venecijos valstybę iki Adidžės upės. Vicenzą, Cadorę ir Fruilį buvo užėmę austrai. Kitais metais Napoleonas nusitaikė į austrų valdas anapus Alpių. Pagal slaptą Leobeno taikos sutartį tarp austrų ir prancūzų, 1797 m. balandžio 18 dieną austrams atiteko Venecijos valdos.

Bandymai atkurti respubliką[taisyti | redaguoti kodą]

Venetizmo judėjimo nariai rengdavo nesmurtines demonstracijas ar balotiruodavosi į politinius postus. Svarbiausios venetizmo organizacijos yra Liga Veneta ir the Liga Veneta Repubblica, norinčios atkurti respubliką. Tai vienas iš atsiskyrimo nuo Italijos judėjimų. Kol kas nė vienas nepriartėjo prie sėkmės.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. J. J. Norwich, A History of Venice, p. 32.
  2. J. J. Norwich, A History of Venice, p. 53.
  3. J. J. Norwich, A History of Venice, p. 72.
  4. J. J. Norwich, A History of Venice, p. 77.
  5. J. J. Norwich, A History of Venice, p. 83.
  6. J. J. Norwich, A History of Venice, p. 176-180.
  7. How To Reboot Reality — Chapter 2, Labor
  8. Welcome to Encyclopædia Britannica's Guide to History
  9. 9,0 9,1 9,2 J. J. Norwich, A History of Venice, p. 494.
  10. J. J. Norwich, A History of Venice, p. 591.
Commons-logo.svg Vikiteka: Venecijos respublika – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka