Serbijos didžioji kunigaikštystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Велика кнежевина Србија
Serbijos didžioji kunigaikštystė
Duklios vasalė iki 1101 m.
Bizantijos vasalė nuo 1105 m.
Blank.png
1060 – 1217 Flag of Serbia 1281.svg
Location of
Serbija 1183–1196 m.
Sostinė Rasas
Kalbos serbų kalba
Valdymo forma monarchija
Serbų didieji kunigaikščiai
 1060–1083 (pirmasis) Petrislavas
 1204–1217 (paskutinis) Stefanas Nemaničius
Era Viduramžiai
 - Įkuriama kaip Duklios dalis 1060
 - Tapo karalyste 1217 m.

Serbijos didžioji kunigaikštystė (serb. Велика кнежевина Србија) – viduramžių valstybė Balkanuose. Valstybė egzistavo XI–XIII a., iš pradžių kaip Duklios vasalė. Jos centrinis regionas buvo Raška su sostine Rase, todėl valstybė dar vadinama Raškos valstybe. Didžiausio išsiplėtimo laiku XII a. II pusėje kontroliavo dabartinės vakarų Serbijos (istoriniai regionai Raška, Šumadija, Podrinjė, Pomoravljė), Juodkalnijos, Kosovo teritorijas, taip pat valdė pietinę Dalmatiją (dab. Kroatijoje) ir Hercegoviną (dab. Bosnijoje ir Hercegovinoje).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Po Serbijos kunigaikštystės kunigaikščio Časlavo mirties apie 960 m. serbų žemes pasikeisdama valdė Bizantijos imperija ir Bulgarija. Istoriniame Duklios regione (dab. Juodkalnija) kilusi Duklios kunigaikštystė XI a. viduryje perėmė hegemoniją serbų teritorijose, tapdama svarbiausia tuometine jų valstybe. Apie 1050 m. jų kunigaikštis Michailas I gavo didžiojo kunigaikščio titulą. Tuo metu jis jau valdė didžiumą serbų žemių.

Kažkuriuo metu tarp 1060–1074 m. Michailas paskyrė vieną savo sūnų, Petrislavą, Raškos (Serbijos) didžiuoju kunigaikščiu, kuris buvo susijęs su tėvu vasaliniais ryšiais. Apie 1091 m. didžiuoju kunigaikščiu tapo Petrislavo sūnus Vukanas, kurio kandidatūrą patvirtino tuometinis Duklios valdovas Konstantinas Bodinas. Kadangi Duklia silpo, Vukanas savarankiškai vykdė karus su Bizantija ir sugebėjo nuo jos apsiginti.

Serbija XII a. II pusėje, suvienyta Stefano Nemanjos

1101 m. mirus Konstantinui, Vukanas ir Serbija tapo visiškai nepriklausoma, o kartu ir stipriausia serbų valstybe. Jo įpėdiniams buvo sudėtinga išlaikyti nepriklausomybę, nes Serbija atsidūrė tarp dviejų tuometinių galybių – Bizantijos pietuose ir Vengrijos karalystės šiaurėje. Urošas I sugebėjo išlikti giminystės ryšių su Vengrijos sostu dėka. Jo įpėdinis Urošas II kovojo su Bizantija, bet galiausiai turėjo duoti jai vasalo priesaiką. Ją turėjo duoti ir įpėdinis Desa.

1166 m. Bizantija pasodino į Serbijos sostą sau palankų Tihomirą, nors Serbijos žemės buvo padalintos tarp jo brolių: Stracimiras valdė Moravos slėnį, Miroslavas – Zahumliją ir Travuniją, o Nemanja gavo žemes Toplicoje ir Rasinoje. Pastarasis, nesutardamas su Tihomiru, pradėjo sukilimą prieš savo brolį, 1166 m. jį nugalėdamas ir tapdamas Serbijos valdovu. Pasinaudodamas Bizantijos nusilpimu, jis nusiaubė šiaurines jos provincijas pasiekdamas net Sofiją. Jam pavyko didele dalimi suvienyti ir centralizuoti serbų žemes.

Tėvo žygius tęsė jo įpėdinis Stefanas II Nemaničius. 1217 m. jis buvo karūnuotas karaliumi, o Serbija tapo karalyste.

Valdovai[taisyti | redaguoti kodą]