Ulcinis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ulcinis
Ulcinj, Улцињ
   Ulcinj-Grb.gif   
Ulcinj, Montenegro.jpg

Ulcinis
41°55′25″N 19°12′20″E / 41.92361°N 19.20556°E / 41.92361; 19.20556 (Ulcinis)Koordinatės: 41°55′25″N 19°12′20″E / 41.92361°N 19.20556°E / 41.92361; 19.20556 (Ulcinis)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė: Juodkalnijos vėliava Juodkalnija
Savivaldybė: Ulcinio opština
Įkūrimo data: V a. pr. m. e.
meras: Gezim Hajdinaga
Gyventojų (2003): 10 828
Pašto kodas: 85360
Tinklalapis: www.ulcinj.cg.yu
Commons-logo.svg Vikiteka: UlcinisVikiteka

Ulcinis (juodkal. Ulcinj, Улцињ; alb. Ulqini, it. Dulcigno, gr. Ολοκαίνιον, Olokénion) – Adrijos pakrantės miestas (10 828 gyv.)Juodkalnijoje, Ulcinio opštinos (20 290 gyv.) centras. Ulcinyje vyraujanti etninė grupė yra albanai, šis miestas yra Juodkalnijos albanų bendruomenės centras.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Ulcinio apylinkės gyvenamos nuo bronzos amžiaus, tai nustatyta pagal ilyrų kapus Zogajaus kaime netoli Ulcinio.

Manoma, kad miestą V a. pr. m. e. įkūrė kolonistai iš Kolchidės. Tai III a. pr. m. e. poemoje minėjo Apolonijus iš Rodo. Tuo metu regione gyveno ilyrai, kurie, paveikti graikų, statė didžiules ciklopines sienas.

163 m. pr. m. e. Kolchinijų (lot. Colchinium), tada priklausiusį ilyrų genčiai olciniatams, užėmė romėnai ir pagal genties pavadinimą suteikė vardą Olcinijus ({{la|Olcinium, Ulcinium). Valdant romėnams miestas gavo miesto su specialiomis privilegijomis statusą (lot. Opidum Civium Romanorum), o vėliau miestas tapo municipija. Vėliau Romos imperija skilo į dvi dalis, ir Olcinijus ėmė priklausyti Rytų Romos imperijai, kuri vėliau imta vadinti Bizantija.

Prieš viduramžius Ulcinis garsėjo kaip viena iš kelių Adrijos jūros piratų sostinių.

1183 m. Raskos didysis kunigaikštis Stefanas Nemania užkariavo Olciniją, miestas tapo svarbiu klestinčiu Raskos pakrantės miestu. Ulcinis buvo Nemaničių valdžioje iki imperatoriaus Stefano Urošo IV Dušano (Stephen Uroš IV) mirties 1355 m. antroje pusėje. 1356 m. kunigaikštis Balša I, Zetos Balšičių dinastijos įkūrėjas, iš Dušano sūnaus imperatoriaus Urošo VI gavo dalį buvusių Duklios žemių, o tada atsiskyrė nuo serbų imperijos ir įkūrė nepriklausomą valstybę Zetos kunigaikštystę. Valdant Balšičiams Ulcinyje buvo monetų kalykla, jis buvo kurortas.

1423 m. Ulcinį iš Balšos III atėmė Venecijos respublika. Venecijiečiai Ulcinį vadino Dulcigno, miestas buvo Venecijos Albanijos dalis. Ulcinio pakrantėje sudužo saracėnų laivas su vergais iš Afrikos. Vietiniai gyventojai afrikiečius išgelbėjo, ir šie netrukus asimiliavosi miesto gyventojų populiacijoje.

Venecijiečiai valdė iki 1571 m., kai osmanai užkariavo Dulcigno ir likusią Venecijos Albaniją. 1867 m. Ulcinis tapo Škoderio sandžako (Rumelijos vilajetas) miestu.

1878 m. sausio 11 d. Berlyno kongreso nutarimu Ulcinį atskyrė nuo Osmanų imperijos, o 1880 m. lapkričio 30 d. jis buvo prijungtas prie Juodkalnijos.

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

Trikalbis ženklas Ulcinyje

Ulcinis yra Juodkalnijos albanų bendruomenės centras. Albanai čia sudaro beveik absoliučią gyventojų daugumą.

Ulcinyje yra nedidelė juodųjų juodkalniečių bendruomenė, manoma, kad jie palikuonys juodaodžių vergų, čia patekusių dėl osmanų vergų prekybos.[1]

Ulcinio miesto gyventojų skaičiaus kitimas:

  • 1981 m. – 9 140 gyv.
  • 1991 m. – 10 025 gyv.
  • 2003 m. – 10 828 gyv.

Turizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Ulcinio senamiestis

Ulcinio regionas yra populiari turizmo vieta. 2010 m. sausio mėn. „New York Times“ priskyrė Ulcinio regioną prie „31 geriausios vietovės, kur reikia nukeliauti 2010 m.“ (angl. The Top 31 Places to Go in 2010)[2]

Daugelis į Ulcinį atvykstančių turistų yra Albanijos, Vokietijos, Italijos, Rytų Europos šalių gyventojai. Atvyksta daug albanų kilmės amerikiečių.

Ulcinis garsėja 17 km ilgio smėlio paplūdimiu.

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Ulcinyje klimatas yra Viduržemio jūros tipo, su vėsiomis lietingomis žiemomis ir karštomis sausomis vasaromis. Temperatūra retai viršija +35 °C ir retai krenta žemiau 0 °C.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]