Rumelijos ejaletas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Rumelijos ejaletas
ایالت روم ایلی Eyālet-i Rūmēlī
Blank.png
1365 – 1867 Blank.png
Rumelia Eyalet, Ottoman Empire (1609).png
Ejaletas 1609 m.
Valstybė: Osmanų imperijos vėliava Osmanų imperija
Administracinis centras: Edirnė (iki 1520), Sofija (1520-1836), Bitola (po 1836)
beilerbėjus: Rumelijos beilerbėjus
Gyventojų: 2 700 000 (1844)
Plotas: 48 907 km² (1844)

Rumelijos ejaletas (osmanų turkų kalba: Eyālet-i Rūmēlī, turk. Rumeli Eyaleti) buvo Osmanų imperijos teritorinis administracinis vienetas (ejaletas), oficialiai įkurtas 1362 m. Ilgą laiką jis buvo didžiausias ir svarbiausias imperijos ejaletas Balkanuose.

Raida[taisyti | redaguoti kodą]

Ejaletas buvo vienas iš dviejų pirmųjų Osmanų imperijos administracinių vienetų, į kuriuos sudalinta imperija administracinės reformos metu 1365. Jis apėmė visas Osmanų valdas Balkanų pusiasalyje, kurios iki 1389 m. išsiplėtė nuo siauro pajūrio ruožo į nemažą teritoriją dabartinėje Europinėje Turkijos dalyje, pietų Bulgarijoje, pietų Serbijoje, Makedonijoje. Ejaleto sostine tapo Edirnė, kuri buvo ir visos imperijos sostinė.

XIV a. pabaigoje ir XV a. ejaletas sparčiai plėtėsi, Osmanams vykdant užkariavimus. Prie jo prijungta Antroji Bulgarijos imperija, Prilepo karalystė (1395), Velbuždo despotija (1395). 1444 m. prijungta Dobrudžos despotija, 1459 m. Serbijos despotija ir Osmanų valdos pasiekė Dunojų, 1463 m. inkorporuota Bosnijos karalystė, 1479 m. – Epyro despotija. Tokiu būdu XV a. pabaigoje Ejaleto teritorija apėmė visus Balkanus iki Dunojaus šiaurėje, išskyrus kai kurias vakarinės pakrantės dalis, kur viešpatavo Jūrinė Venecija. Tuo metu sandžakų skaičius jame išaugo iki 33 vienetų.

Ejaletas 1850 m.

Ejaleto teritorijos tapo per didelės efektyviai administracijai, kas lėmė naujų ejaletų atskyrimą. 1533 m. pietinėje Graikijoje, Jonijos jūros salose ir Anatolijos vakarinėje pakrantėje suformuotas Salų ejaletas, 1541 m. dalis teritorijų buvo prijungtos prie naujo Budino ejaleto, 1580 m. šiaurės vakarinės teritorijos tapo Bosnijos ejaletu, 1593 m. Juodosios jūros vakarinės pakrantės – Silistros ejaletu, 1670 m. pietinės teritorijos – Joaninos ejaletu. Po visų atskyrimų, XVIII a. pradžioje sandžakų ejalete liko 18.

XVIII a. Sofiją, kaip administracinį centrą keitė Monastiras, kuriame reziduodavo beilerbėjai. 1815 m. iš šiaurės rytinių dalių sudormuota autonomiška Serbijos karalystė. 1836 m. ejaletas buvo padalintas į tris dalis, nuo jo atskiriant Edirnės ir Salonikų ejaletus. Likęs trečdalis su administraciniu centru Monastire liko funkcionuoti kaip Rumelijos ejaletas iki 1867 m. Jame bebuvo 3 sandžakai: Iskenderijos, Ohrio, ir Kesrijos. Administracinės reformos metu jis perorganizuotas į Salonikų vilajetą.

Sandžakai[taisyti | redaguoti kodą]

Toliau pateikiamas ejaleto sandžakų sąrašas, sudarytas valdant Suleimanui Puikiajam (1520–1566), didžiausio ejaleto išsiplėtimo laikais:

  1. Paša-sandžakas (Monastiras)
  2. Bosnijos sandžakas
  3. Morėjos sandžakas
  4. Semendirės sandžakas
  5. Vidino sandžakas
  6. Herseko sandžakas
  7. Silistrės sandžakas
  8. Ohrio sandžakas
  9. Avlonos sandžakas
  10. Iskenderijos sandžakas
  11. Janjos sandžakas
  12. Gelibolo sandžakas
  13. Kyustendilio sandžakas
  14. Nikebolu sandžakas
  15. Sofijos sandžakas
  16. Inebahti sandžakas
  17. Tirhalos sandžakas
  18. Alaka Hisaro sandžakas
  19. Vulcetrino sandžakas
  20. Kefės sandžakas
  21. Prizreno sandžakas
  22. Karli-elio sandžakas
  23. Agribozo sandžakas
  24. Čirmeno sandžakas
  25. Vizės sandžakas
  26. Izvorniko sandžakas
  27. Florinos sandžakas
  28. Elbasano sandžakas
  29. Midilio sandžakas
  30. Karadago sandžakas
  31. Čigonų sandžakbėjus
  32. Kirk Kiliso musulmonų sandžakbėjus
  33. Voinukų sandžakbėjus