Ilyrija

Senovės Europos istorinis regionas: Ilyrija (Ἰλλυρία)

Šalis:	Albanija, Serbija, Juodkalnija, Dalmatija, Kosovas
Tautos:	Ilyrai
Valstybės:	Bardyliai IV a.-165 m. pr. m. e. Ardiajų karalystė 230-167 m. pr. m. e.
Miestai:	Skodra

Ilyrija (gr. Ἰλλυρία, lot. Illyria), kitaip Ilirija – senovinis regionas, egzistavęs I tūkst. pr. m. e. Balkanų vakarinėje dalyje. Jos gyventojai buvo ilyrai. Regionas apėmė teritorijas, kur dabar yra Albanija, Juodkalnija, Kosovas, pietvakarių Serbija, Bosnija ir Hercegovina, vakarų Kroatija.

Turinys

1 Geografija ir demografija
2 Istorija
- 2.1 Valstybės
- 2.2 Romos valdymas

Geografija ir demografija [taisyti]

Ilyrijos topografija

Pagrindinis straipsnis – ilyrai.

Ilyrija buv kalnuotas kraštas, iš esmės sutapęs su Dinarų kalnynu. Jis ribojosi su Panonijos lyguma šiaurėje, Trakija ir Makedonija rytuose, Epyru pietuose. Vakaruose perėjo į pajūrio žemumas ir siekėsi su Adrijos jūra. Neaiškiausia riba buvo rytinė – su Trakija.

Pagrindiniai regiono gyventojai buvo ilyrai, laikomi vienais seniausių Ilyrijos regiono gyventojų, tačiau čia gyveno ir kitos gentys – trakai, venetai, frygai. Visi gyventojai gyveno susiskaidę į daugybę smulkių genčių. Svarbiausios genčių grupės buvo šios:

Deraemestai – piečiausia genčių grupė dab. Albanijos teritorijoje. Jiems priklausė Oxuaioi, Hemasini, Arthitae, Armistae, Taulantii, Abri, Parthini;
Dardanai – genčių grupė, gyvenusi į šiaurės rytus nuo deraemestų (daugiausia dab. Kosovo teritorijoje). Jie buvo tarpinė grupė tarp keltų ir ilyrų, patyrusi abiejų kultūrinį ir lingvistinį poveikį;

Ilyrų gentys

Tikrieji ilyrai – genčių grupė (dabartinė Juodkalnija, Bosnija ir Hercegovina), tarp kurių buvo Albani, Ardiaei, Autariatae, Bathiatae, Bylliones, Deretini, Cavii, Chelidones, Daorsi, Dassareti, Deuri, Dyestes, Kinambroi, Enchelei, Melcumani, Narensi, Penestae, Sardeates, Selepitani; Herodotas mini, kad tarp jų stipriausios gentys buvo Ardiaei ir Autariatae, kurios nuolat kovojo tarpusavyje.
Dokleatai – gyveno dab. Juodkalnijos teritorijoje, ir jų pavadinimas kilo nuo Doclea miesto. Jų gentys buvo Grabaei, Endirudini, Sasaei, Labeates.
Dalmatai – gyveno Adrijos pajūryje į šiaurę nuo tikrųjų ilyrų ir davė pavadinimą Dalmatijos regionui.
Liburnai – piečiausia venetų atšaka, gyvenusi prie Adrijos jūros, į šiaurę nuo Dalmatų. Jų gyvenamas regionas sudarė šiaurės Dalmatiją.
Venetai – šiauriausios, ne ilyriškos kilmės gentys, tarp kurių buvo Histri, Carni, Catari, Catali, Secusses, Lopsi ir kt. dabartinės Kroatijos teritorijoje.

Istorija [taisyti]

Anot senovės graikų mitų, ilyrai buvo mitologinio personažo Ilyrijaus (gr. Ιλλυριός), Kadmo ir Harmonijos sūnaus, palikuonys. Žiūrint iš graikų, jie buvo vieni iš šiaurinių barbarų, gyvenę į šiaurę nuo Epyro ir Pajonijos. Kolonizacijos metu graikai kūrė kolonijas Ilyrijos pakrantėje, kurių svarbiausios buvo Avlona, Faras, Isa, Pola, Aspalatas, Tragurionas, Lisas, Juodoji Korkyra, Olakenionas, Epidamnas ir kt.

Valstybės [taisyti]

Dardanijos is Ardiajų karalystės

IV a. pr. m. e. atskiros ilyrų gentys ėmė kurti gentines valstybes, yra žinomi paskiri jų vadai: Grabas (grabajų gentyje), Pleurijas (autariatų gentyje), Glaukijas (taulantų gentyje) ir kt. Svarbiausios, ilgai išsilaikę ilyrų valstybės buvo dvi: Dardanijos ir Ardiajų (Ilyrijos) karalystės.

Dardanų karalystę 385 m. pr. m. e. įkūrė dardanų genties vadas Bardylis, kuris suvienijo daugumą ilyrų genčių. Ji tapo viena aršiausių Makedonijos priešių, ne kartą siaubusi ją IV–III a. pr m. e. 358 m. pr. m. e., kuomet Ilyrija pralaimėjo Makedonijai, daug ilyrų dalyvavo Aleksandro Makedoniečio žygiuose. Po Aleksandro mirties 323 m. pr. m. e. ilyrai vėl iškovojo nepriklausomybę.

Ardiajų karalystė prie Adrijos jūros irgi įkurta IV a. pr. m. e. Ankstyviausi jos žinomi valdovai buvo Pleuratas, Skirdilaidas. Valdant Agronui (250–230), ardiajų gentis suvienijo dideles teritorijas dabartinėje Juodkalnijoje ir šiaurės Albanijoje. Agronas Skodroje įkūrė sostinę, armiją ir jūrų laivyną apsaugoti Ilirijos miestus ir uostus. Jo karalystė plytėjusi nuo Dalmatijos šiaurėje iki Vijose upės pietuose, kontroliavo dab. šiaurinės Albanijos, Juodkalnijos ir Hercegovinos dalis. Mirus Agronui 231 m. pr. m. e. Iliriją valdė jo našlė Teuta. Karalienė įsakė pulti kaimynines šalis, bet piratų atakos prieš prekybinius laivus Adrijoje padarė Teutos karalystę Romos priešu.

Ilyrų piratų išpuoliai labai trukdė Romos prekybai, todėl 229 ir 219 m. pr. m. e. kilo Ilyrų karai. Romėnų armija sutriuškino Teutos armiją ir užėmė Epidamno uostą, kurį romėnai pervadino Durrachium. Jau tuomet Roma sutramdė šiaurinės Ilyrijos pajūrio gentis (liburnus, histrus, dalmatus), užėmė ilyrų gyvenvietes Neretvos upės slėnyje. Po karų silpo ir Ardiajų karalystės vienybė, o 165 m. pr. m. e. paskutinis ardiajų karalius Gentijus galutinai pralaimėjo romėnams. Jis pagrobtas Skodroje ir nugabentas į Romą

Romos valdymas [taisyti]

Pagrindiniai straipsniai – Ilyrikas ir Dalmatija (Romos provincija).

Dalmatijos ir aplinkinės provincijos (I–IV a.)

II a. pr. m. e. Ardiajų karalystė, tapo formaliai nepriklausomu romėnų protektoratu. Ilyrijos regionas romėnams buvo svarbus dėl stiprių pakrantės uostų ir aukso kasyklų Dalmatijoje. Netgi po karalystės pavergimo romėnams reikėjo daug pastangų, užkariaujant kitas krašto gentis.

Oficialiai Ilyriko provincija, apėmusi didžiąją dalį Ilyrijos regiono įkurta 27 m. pr. m. e. su sostine Salonoje. Šiek tiek vėliau, 12-9 m. pr. m. e., provincija praplėsta, užkariaujant Panoniją šiaurėje. Piečiausia Ilyrijos dalis administruota kaip dalis Makedonijos provincijos.

Kuomet 6-9 m. Ilyrijoje kilo didžiulis sukilimas, Tiberijaus valdoma Roma atkūrė tvarką šalyje, taip pat užimdama ir gentis rytuose, pirmiausia dardanus. Tada įvykdytos administracinės pertvarkos, Ilyriką padalijant į Dalmatiją (iš esmės sutapo su Ilyrijos regionu) ir Panoniją (Dardanija prijungta prie Mezijos provincijos). Nors nuo tada regionas oficialiai buvo vadinamas Dalmatija, senasis Ilyrijos pavadinimas buvo naudojamas ir toliau. Valdant Diokletianui (284–305), Dalmatijos provincijos pietinėje dalyje atskirta Praevalitana (dab. Juodkalnija, šiaurės Albanija, dalis Serbijos).

Apie 4 amžius romėnų valdžia atnešė ilirų gyvenamoms žemėms ekonominį ir kultūrinį pakilimą ir pasibaigė beveik visi susidūrimai tarp genčių. Ilirijos kalnų klanų vadai atkūrė vietinę valdžią, bet prisiekė ištikimybę imperatoriui ir užtikrino savo atstovų valdžią. Per kasmetines šventes pagerbiant cezarius, Ilirijos kalniečiai prisiekė ištikimybę imperatoriui ir sutiko su politinėmis teisėmis. Šios tradicijos forma žinoma kaip kuvend, išliko iki šių dienų šiaurės Albanijoje.

Ilirijos karys

Romėnai įkūrė daugybę stovyklų ir kolonijų ir visiškai lotynizavo pakrančių miestus. Čia nyko ilyrų kalba, įsitvirtino lotynų kalbos atmainos. Augo nauji miestai, tokie kaip Doclea. Romėnai statė akvedukus ir tiesė kelius, išplėtė Via Egnatia, seną Ilirijos kelią, vėliau žinomą karinį plentą ir prekybos trasą vedusią nuo Durešo per Škumbin upės slėnį į Makedoniją ir Bizantiją. Svarbios Ilyrijos prekės buvo varis, asfaltas ir sidabras išgautas iš kalnų. Kitos eksportuotos prekės – vynas, sūris, aliejus ir žuvis iš Skutari ir Ohrido ežero. Į Ilyriją importuoti įrankiai, metalo dirbiniai, prabangos prekės ir kiti gamybos produktai.

Ilirai buvo samdomi kariais romėnų legionuose ir sudarė didelę armijos dalį. Keletas Romos imperatorių gimusių Balkanuose laikomi ilirų kilmės – Gajus Decijus, Klaudijus Gotikas, Aurelijanas, Probus, Diokletianas ir Konstantinas Didysis.

Po Vakarų Romos imperijos žlugimo 476–535 m. regione viešpatavo gotai, vėliau jį valdė Bizantijos imperija. Nuo VII a. Ilyrijoje įsitvirtino slavai, kurie sparčiai suslavino vietos populiaciją, ir Ilyrijos pavadinimas tapo visiškai nebenaudojamas. Jis sugrįžo tik XIX a., kuomet Napoleonas šiose vietose įkūrė Ilyrijos karalystę.