Serbijos imperija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Српско Царство
Serbijos imperija
buvusi imperija
Flag of Serbia 1281.svg
1346 – 1371 Blank.png
 
Blank.png
Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of
Serbija 1350 m.
Sostinė Skopljė
Prizrenas
Kalbos serbų kalba
Valdymo forma monarchija
Serbijos carai
 1346–1355 Stefanas Urošas IV
 1355–1371 Stefanas Urošas V
Era Viduramžiai
 - Tapo imperija 1346
 - Suiro 1371 m.

Serbijos imperija (serb. Српско Царство = Srpsko Carstvo) – trumpalaikė viduramžių valstybė, egzistavusi 1345–1371 m. vakarų Balkanuose. Didžiąją dalį istorijos ji kontroliavo dabartinės Serbijos, Juodkalnijos, pietinės Dalmatijos (dab. Kroatija), Kosovo, Albanijos, Makedonijos teritorijas, taip pat didžiąją dalį Graikijos.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Klestėjimas[taisyti | redaguoti kodą]

Serbija 1355 m.

Serbijos karalius Stefanas Urošas IV, pasinaudodamas Bizantijos pilietiniu karu (1341–1347), įsiveržė į jos teritoriją ir nukariavo didelę dalį jos teritorijų Balkanuose. Po to, kai jis užėmė Seres, 1346 m. Serbijos patriarchas jį karūnavo Serbų ir graikų caru (serb. Цар Срба и Грка = Car Srba i Grka), ir Serbija tapo imperija. Taip buvo išreikštos ambicijos perimti nusilpusios Bizantijos istorijos tęstinumą.

Remdamasis 1219 m. Serbijos teisės sąvadu, Urošas VI sukūrė naują teisyną. Serbija suklestėjo ekonomiškai, tapdama viena stipriausių tuometinės Europos valstybių. Geri keliai, išlikę dar nuo Romos imperijos laikų, bei priėjimas prie Adrijos ir Egėjo jūrų užtikrino prekių judėjimą. Imperija tapo svarbiu vyno, medienos, kailių, vilnos, o taip pat metalų (sidabro, vario, aukso) tiekėju.

Silpimas[taisyti | redaguoti kodą]

Tačiau imperija nepertvarkė savo administracinės sistemos, necentralizavo valdžios ir susikūrė sparčių užkariavimų be jokio didesnio pasipriešinimo dėka. Jos sukūrimas buvo paremtas vieno valdovo asmenybe, todėl Urošui IV mirus 1355 m., valstybė atsidūrė krizėje. Įpėdinis Urošas V buvo silpno charakterio, ir nesugebėjo susidoroti su iškilusiais rimtais iššūkiais: Osmanų Turkija, kuri irgi siekė pakeisti Bizantiją atsiradusiame politiniame vakuume Balkanuose; didėjančia bajorijos galia ir atsilikusia administracija.

Serbija iro į smulkias feodalines valdas, o neseniai užimtose srityse pietuose iškilo nepriklausomi kunigaikščiai ir Serbijos teritorijos traukėsi. Tuo metu didžiumą imperijos dalinosi įtakingi hegemonai: Simeonas Urošas (Epyre), Vukašinas Mrnjavčevičius, Jovanas Uglješa, Radoslavas Hlapenas (Makedonijoje), Nikola Altomanovičius (vakaruose), Balša I (Zetoje), Brankas Rastislaličius (Braničeve), Lazaras Hrebeljanovičius (Pomoravljėje).

Paskutinis didelis imperijos mūšis buvo Maricos mūšis su turkais 1371 m., kurio metu Serbija patyrė triuškinantį pralaimėjimą ir atidarė osmanams kelią į Balkanų užkariavimą. Tais pačiais metais mirė bevaikis caras, ir imperija galutinai suiro. Svarbiausios valstybės įpėdinės buvo Moravijos Serbija, Brankovičių žemė, Zetos kunigaikštystė, Prilepo žemė, Velbuždo despotija, Epyro despotija, Altomanovičiaus žemė.