Paprastoji eglė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Picea abies
Paprastoji eglė (Picea abies)
Paprastoji eglė (Picea abies)
Paprastoji eglė (Picea abies)
Europoje ir Lietuvoje nesaugoma. Šios rūšies

populiacija yra pakankamai didelė ir plačiai paplitusi

Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Pušūnai
(Wikispecies-logo.svg Pinophyta)
Klasė: Pušainiai
(Wikispecies-logo.svg Pinopsida)
Šeima: Pušiniai
(Wikispecies-logo.svg Pinaceae)
Pošeimis: Piceoideae
(Wikispecies-logo.svg Piceoideae)
Gentis: Eglė
(Wikispecies-logo.svg Picea)
Rūšis: Paprastoji eglė
(Wikispecies-logo.svg Picea abies)
Binomas
Picea abies
(L.) H.Karst., 1881
Picea abies.PNG
Paprastosios eglės savaiminio paplitimo arealas

Paprastoji eglė (lot. Picea abies, angl. Norway spruce, vok. Gemeine Fichte, rus. Ель обыкновенная, suom. Metsäkuusi, šved. Gran, latv. Parastā egle) – pušinių (Pinaceae) šeimos, eglių (Picea) genties visžalis, spygliuotis vienanamis medis.

Paprastosios eglės morfologija pagal Koehler: Medicinal-Plants (1887)
Paprastosios eglės kankorėžiai
Paprastosios eglės Pavasaryje išsiskleidę pumpurai (spygliukai)
Paprastoji eglė auganti Karpatų kalnuose, su nesubrendusiais kankorėžėliais
Renavo eglė (Storoji eglė) – išskirtinio storio kamieną turinti paprastoji eglė (Picea abies), laikoma storiausia Lietuvoje.
Old Tjikko (Paprastosios eglės) šaknų sistemos genetiniams klonams 9550 metų. Auga Švedijos Dalarno provincijoje

.

Morfologija[taisyti | redaguoti kodą]

Paprastoji eglė – polimorfinė rūšis, jos populiacijoms būdingas didelis genetinis kintamumas, gamtoje priskaičiuojama dešimtys morfologinių, fiziologinių ir ekologinių jos formų.

Paprastųjų eglių laja kūgiška, smailiaviršūnė. Liemuo tiesus, ritiniškas, atviroje vietoje iki žemės šakotas. Jaunų medžių žievė lygi, blyškiai ruda, o vėliau apie 30-40 metus sutrūkinėja, sudarydama skrituliškas įdubusias plokšteles it žvynus, rečiau gūbrius, ir keičia spalvą – gali būti rausvai ruda ar net pilka. Šakos netaisyklinguose menturiuose, beveik horizontalios, šiek tiek aukštyn kylančiomis viršūnėmis. Ūgliai pliki arba šiek tiek plaukuoti, nuo rudos iki rausvai gelsvos spalvos ir baigiasi lenktų spyglių apgaubtu viršūniniu pumpuru, kurį supa 4-7 mažesni pumpurai. Šoniniai pumpurai smulkesni. Pumpurai sprogsta gegužę, jie siaurai kūgiški, smailūs, su rausvais arba blyškiai rudais žvyneliais, nesakingi. Spygliukai skirstomi į šviesinius ir ūksminius. Šviesiniai spygliukai standūs, lenkiami lūžta, skersinis pjūvis beveik kvadrato formos. Ūksminiai spygliukai lenkiami linksta, plokšti, bukesniu kampu, išsidėstydami vienoje plokštumoje, ir dažniausiai yra apatinėje lajos dalyje. Spygliukai 10–25 mm ilgio, 2-3 mm pločio, tamsiai žali, kieti, dygūs, keturbriauniai su žiotelių juostelėmis visuose 4 šonuose, spirališkai prisisegę ant kauburėlių. Sygliukai ant šakelių išsilaiko 5-7, kartais iki 9 metų.

Vyriškieji eglės strobilai iš pradžių kiaušiniški, 15 mm ilgio, ryškios purpurinės spalvos, mikrosporoms baigiant sklaidytis – ritiniški, 20-25 mm ilgio, geltoni, nusvirę. Moteriškieji strobilai 20-30, rečiau 50 mm ilgio, statūs, vienų medžių ryškiai purpuriniai (raudoni), kitų – gelsvai arba ryškiai žali. Paprastoji eglė sporifikuoja, spygliukus skleidžia ir pradeda augti vienu metu, gegužės mėnesį. Eglė apdulkinama vėjo. Apdulkinti moteriškieji strobilai nusvyra žemyn, jų sėkliniai žvyneliai padidėja ir atsilošia. Apsivaisina praėjus mėnesiui po apsidulkinimo, o po trijų mėnesių susiformuoja visiškai išsivysčiusi sėkla. Jauni kankorėžiai žali arba rausvi, subrendę rausvai ar gelsvai rudi. Kankorėžiai ritiniški, 10-11 cm ilgio, 3-4 cm skersmens. Kankorėžių sėkliniai žvyneliai įvairių formų ir dydžio, paprastai rombiški, netaisyklingai iškarpyti, lyg iškąsta viršūne, banguotais šonais. Sėklos 3-4 mm ilgio, rudos ir tamsiai rudos su triskart ilgesniu šaukštiškai sėklą gaubiančiu rausvai gelsvu, žvilgančiu sparneliu. Sėklos prinoksta lapkritį – gruodį ir, kai oras saulėtas. Dar rudenį viena kita sėkla ima birėti, bet daugelis sėklų išbira antroje žiemos pusėje ir pavasarį, kai įsivyrauja giedri orai su didesniais temperatūros svyravimais. 1000 sėklų sveria 5-8 g. Kankorėžiai nukrenta vasarą. Paprastosios eglės pradeda derėti sulaukusios 20-30 metų, o gausiai dera kas 3-5, kartais kas 6 metai. Šaknys paviršinės – išsidriekusios horizontaliai, netoli dirvos paviršiaus.

Augimas ir matmenys[taisyti | redaguoti kodą]

Paprastoji eglė dauginasi sėklomis. Pirmus 25 metus prie gerų augimui sąlygų gali paaugti 60-90 cm per metus, prie puikių iki 180 cm. Bet netinkamame dirvožemyje paauga kur kas mažiau – vidutiniškai apie 30 cm per metus[1]. Visa tai įtakoja augimo regionas, metų sezonai, teperatūrų svyravimai, krituliai ir kitos priežastys.

Įprastai užauga apie 30-40 m, kiek mažiau pasitaiko 50 m aukščio medžių. Aukščiausios paprastosios eglės Europoje išauga Čekijos Sudetų regione, Rumunijoje ir Balkanų pusiasalyje, kartais net iki 50-63 m aukščio. Vokietijos Sächsische Schweiz nacionaliniame parke auga 59,2 m aukščio paprastoji eglė, bei nemažai šiam pačiam nacionaliniame parke šių eglių peraugusių 50 m aukštį (pagal Räsänen 2010 metus). Anot mažiau patikimesnių išmatavimų, šaltiniai nurodo augančias apie 60-63 m aukščio paprastasias egles.

Paprastųjų eglių kamienai iki 70 cm, rečiau 100 cm kamieno skersmeniu. Storiausiu kamienu dažniausiai pasitaiko Karpatų ir Alpių kalnų vietovėse, kartais iki 1,5-2 (2,4) m skersmens.

Tai potencialiai aukščiausiai galinti užaugti vietinių medžių rūšis Lietuvoje. Aukščiausia paprastoji eglė Lietuvoje (aukštis 45 m, skersmuo 86 cm) iki 1995 m. augo Prienų šile, bet ją pagraužė kinivarpos.[2]. Dar aukštesnė, apie 46 m aukščio buvo nupjauta 1997 metais. Šiuo metu aukščiausia Lietuvos eglė auga Noriūnų miške, Balkasodžio valstybiniame botaniniame draustinyje (Alytaus sav.). Jos aukštis net 44,3 m, o kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 2,05 m.

Lietuvoje paprastosios eglės kertamos sulaukę pačios ankstyviausios brandos – 61-80 metų, lyginant žmogaus amžiumi, tai labai jauni medžiai – intensyvi miškininkystė neleidžia joms sulaukti net vidutinio amžiaus. Tad ir labai aukštų, storais liemenims bei senų paprastųjų eglių Lietuvoje nėra.

Amžius[taisyti | redaguoti kodą]

Gamtinės brandos amžius yra 120 metų. Auga lėtai, gyvena 250–300, kartais dar ilgiau metų. LBG pavadinimu paprastoji eglė auganti Vokietijos Bavarijos miške yra sulaukusi 468 metų, o pietų Norvegijos Biuskeriudo apskrityje auga bene seniausia Europoje Paprastoji eglė, remiantis 2012 metų duomenimis, jai 532 metai[3], tai yra iš sėklytės pradėjo augti dar 1480 metais. Anot tyrinėjančių paprastųjų eglių amžių, jos gali sulaukti iki 400–600 metų, nors šiai rūšiai sulaukusiai 400 metų yra jau daug. Pavyzdžiui sulaukusių 400 ar daugiau metų pasitaiko labai mažai, vien tik Norvegijoje tokių senų šių eglių žinoma apie 30-40 individų.

Paprastosios eglės, žinomos kaip Old Tjikko medžio šaknų sistemos (ne medžiui) genetiniams klonams kilusiems iš vienos bendros ląstelės, užsimezgusios maždaug apie 7550 m. pr. m. e. – yra apie 9560 metų. Auga Švedijos Dalarnos provincijoje esančiame Fulufjeleto nacionaliniame parke.

Čekijoje, eglyne nudžiūvusos paprastosios eglės, pažeistas žievėgraužio tipografo (Ips typographus)

Paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Plačiai, gausiai, savaime paplitusi šiaurės rytų, šiaurės Europoje bei vidurio Europos apie Alpių, Sudetų, Tatrų, Karpatų kalnus bei padrikai šiaurės Balkanų pusiasalyje.

Eglynai Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Paprastosios eglės yra vieninteliai, savaime augantys Lietuvoje borelinių spygliuočių miškų zonų bendrijų edifikatoriai ir tai antra pagal gausumą po paprastosios pušies savaime augančių medžių rūšis Lietuvoje bei vienintelė eglių (Picea) genties medžių rūšis.

Medynas kuriame auga eglės arba jos vyrauja tarp kitų medžių rūšių yra vadinamas eglynu. Lietuvoje eglės užima apie 23,4 procentus arba apie 426 tūkstančius hektarų (XXI pirmam dešimtmetyje) visų miškų ploto ir dažnai sudaro eglynus ir auga su pušimis, lapuočiais. Paprastosios eglės lyginant su kitais Lietuvos medžiais išsiskiria dideliu pakantumu ūksmei, todėl paprastųjų eglių medynai glaudžiai susivėrę, tankūs ir tamsūs. Dėl šios priežasties eglynuose augalija skurdi – auga labai nedaug krūmokšnių, samanų, žolių rūšių. Kartais kur susidaręs storas eglių spyglių sluoksnis, nei krūmokšniai, nei žoliniai augalai, nei samanos neauga. Tokio tipo labai tankiuose eglynuose dirvožemio paviršių pasiekia tik apie 1–2 procentai Saulės šviesos.

Nors tarp medynų, pagal gausumą eglynai Lietuvoje yra antri po pušynų, tačiau jau nebėra išlikusių didelių jų masyvų, o ir jų plotai nuolat mažėja. Dažnesni eglynai Lietuvos šiaurinėje ir šiaurės vakarinėje dalyse. Didžiausi šalyje eglynai išlikę Rietavo savivaldybėje – Judrėnų-Tverų miškai Žemaitijoje. Kitur Lietuvoje didesni eglynai auga Šušvės upės baseine, Biržų girioje, Raguvos, Troškūnų, Balbieriškio, Daugų apylinkėse, Šešupės baseine. Mažiausiai eglynų yra smėlingais dirvožemiais pasižyminčioje Dzūkijoje ir Aukštaitijoje.

Dubravos arboretume tarp kitų Lietuvos dendrofloros augalų, taip pat renkamos, tiriamos, saugomos, auginamos paprastosios eglės morfologinės atmainos.

Skaityti daugiau: eglynas

Dirvožemis, augimvietės[taisyti | redaguoti kodą]

Paprastoji eglė dirvožemiui reiklesnė už paprastąją pušį ir gerai jos auga derlinguose, sujaurėjusiuose, pakankamai drėgnuose priemoliuose, priesmėliuose ir sunkiuose moliuose, nors labiausiai mėgsta priemolio ir priesmėlio įvairaus drėgnumo dirvožemius. Eglė normaliai auga ir vystosi tiek vidutinio rūgštumo, tiek ir šarminiuose dirvožemiuose. Eglių geram augimui reikalinga pastovi dirvožemio drėgmė. Paprastosios eglės nebūdingos sausuose ir lengvuose smėlynuose, aukštapelkėse.

Atsparumas[taisyti | redaguoti kodą]

Eglės neblogai pakenčia unksmę, bet tik tankiuose medynuose, kur žemutinė lajos dalis gauna apie 1% bendro šviesos kiekio, šakelės pradeda intensyviai džiūti. Paprastosios eglės atsparios šalčiui, nors kartais nukenčia nuo pavasarinių šalnų, ypač ankstyvosios formos medžiai. Užterštam orui neatsparios – blogai auga, skursta miestuose ir prie gamyklų, nes nepakenčia dūmų, dulkių, cheminių medžiagų. Neatsparios smarkiems vėjams – nukenčia nuo vėjavartų, bijo sausrų. Pakenčia karpymą.

Ligos ir kiti pavojai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinė paprastųjų eglių nykymo priežastis Lietuvoje – labai intensyvus, beveik nekontroliuojamas miškų kirtimas, pasireiškęs po 1990 metų. Tarp ypač pavojingų šioms eglėms parazitinių ligų, yra žievėgraužis tipografas (Ips typographus L.) bei kinivarpos – smulkūs vabalai. Švelnios žiemos ir šilti pavasariai leidžia saugiai išgyventi šiems ir daugeliui kitų eglių kenkėjų. Pagrindinė šaknų puvinių sukėlėja Lietuvos eglynuose yra šakninė pintis (Heterobosidion annosum). Eglių gausumui didelį poveikį daro ir klimato atšilimas. šiems procesams užsitęsus, didelė tikimybė kad paprastųjų eglių arealas Lietuvoje trauksis šiaurės rytų kryptimi ir tai atsilieptų šių medžių Lietuvos populiacijai, kurios dabar auga arealo pakraštyje.

Paprastojoje eglėje įsitaisiusi paprastoji voverė
Kalėdoms ir Naujųjų Metų sutiktuvėms, žaisliukais papuošta (Kalėdinė) eglutė

Panaudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Paprastosios eglės vienas pagrindinių Lietuvos verslinės miškininkystės medžių, dideli miško paskirties žemės plotai jomis užsodinami šalies (bei kitose Europos šalyse) miškų plantacijose. Kertamos sulaukusios 61-80 metų amžiaus[4]. Dažnai auginama sodybose, tinka kelių apsauginėms juostoms. Sodininkystėje žinoma daugiau kaip 320 paprastosios eglės veislių, iš jų apie 100 registruotų veislų. Iš paprastosios eglės sudaromos gyvatvorės, žaliosios sienos, užuovėjinės juostos, o dekoratyviniuose želdynuose auginama daug paprastosios eglės veislių.

Paprastosios eglės mediena šviesi, naudojama popieriaus, celiuliozės pramonėje, statybose, baldų, buities reikmenų gamyboje, o lygiarievė – muzikos instrumentų gamyboje. Eglės žievėje yra rauginių medžiagų, o spygliuose – askorbo rūgšties. Iš paprastųjų eglių gaminamas eglių eterinis aliejus (Oleum Piceae abiesae), kuris išskiriamas vandens destiliacijos metodu iš spyglių ir skleidžia šaltą, gaivų, kartoką dervų kvapą.

Mitologija[taisyti | redaguoti kodą]

Paprastoji eglė dažnai minima lietuvių ir kitų aisčių mituose. Baltų mitologijos žinovų teigimu, eglė – mirties, nelaimės medis. Norbertas Vėlius rašė, kad eglė lietuvių mitologijoje siejama su velniu, požemio būtybėmis. Kaip nurodoma N. Vėliaus papasakotoje legendoje – „kadaise buvo badmetis, ir viena moteris iš skausmo, kad nebegali išmaitinti savo vaikų, virto medžiu. Ji buvo apsisiautusi šiurkščia skara, tad tapo egle“. Karelai taip pat tikėję, kad šis medis yra tamsių ir piktų dvasių buveinė, nes po jo šakomis lengva pasislėpti. Eglišakėmis žymėti kelią pas iškeliaujantįjį į anapus tradicija tebėra gyva ir dabar Lietuvoje.

Paprastoji eglė – Europoje yra tradicinis ir pagrindinis Šventų Kalėdų bei Naujųjų Metų sutikimo laikotarpio medis. Artėjant šioms šventėms, jos puošiamos įvairiais žaisliukais, blizgučiais, šalia jos dedamos dovanos. Nuo medžio pavadinimo yra kilęs lietuviškas moteriškas vardas Eglė.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. norwayspruce.com / Norway spruce
  2. Paprastoji eglė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 486 psl.
  3. sciencenordic.com / The oldest spruce in Northern Europe is 532 years old, October 27, 2012
  4. "Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro įsakymo Dėl miškų kirtimų taisyklių patvirtinimo priedas."

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Paprastoji eglė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Dendrologija
Botanika · Augalija · Flora · Augalai · Sumedėjęs augalas · Liana · Puskrūmis · Krūmokšnis · Krūmas · Medis · Vaismedis

Iliustruotas Lietuvos augalų genčių vardynas · Lietuvos vietinės medžių ir krūmų rūšys · Lietuvos išskirtiniai medžiai · Lietuvos svetimžemė dendroflora · Pasaulio išskirtiniai medžiai

Miškas · Miško skliautas · Lietuvos miškai · Pasaulio miškai (šalys pagal miškų plotą) · Miškų nykimas (neteisėtas miško kirtimas)

Miškininkystė (ekologinė miškininkystė) · Miško atkūrimas · Įveisimas · Miškų ūkis · Miškų urėdija · Girininkija · Eiguva · Lietuvos miškų institutas