Dzūkijos nacionalinis parkas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Dzūkijos nacionalinis parkas
IUCN II kategorija (nacionalinis parkas)
Etnografinis Musteikos kaimas
Etnografinis Musteikos kaimas
Vieta: Dzūkija, Lietuvos vėliava Lietuva
Artimiausia didesnė gyvenvietė: Druskininkai, Varėna
Žemėlapis rodantis Dzūkijos nacionalinis parkas vietą.
Dzūkijos nacionalinis parkas
Koordinatės: 54°03′40″ š. pl. 24°24′03″ r. ilg. / 54.06111°š. pl. 24.40083°r. ilg. / 54.06111; 24.40083Koordinatės: 54°03′40″ š. pl. 24°24′03″ r. ilg. / 54.06111°š. pl. 24.40083°r. ilg. / 54.06111; 24.40083
Plotas: 559,2 km²
Įkurtas: 1991 m.
Commons-logo.svg Vikiteka: Dzūkijos nacionalinis parkasVikiteka
Dzukijos nacionalinis parkas.png

Dzūkijos nacionalinis parkas – Lietuvos valstybinis parkas, įkurtas 1991 m. gamtiniu ir kultūriniu požiūriu turtingiausioms Dzūkijos krašto teritorijoms saugoti, tvarkyti bei naudoti.

Pagrindiniai uždaviniai – išsaugoti Dainavos krašto gamtinius ir kultūrinius kompleksus, užtikrinti Nemuno ir Merkio santakos upyno ekologinę pusiausvyrą, puoselėti Dzūkijos kultūrines tradicijas, propaguoti tradicinius ūkininkavimo metodus ir sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui.

Parkas yra pačiuose Lietuvos pietuose, direkcija – Merkinėje. Tai didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje,[1] kurios plotas – 55 920 ha. Didžioji parko dalis yra Varėnos rajone (apie 95 %), o mažesnioji – Alytaus ir Lazdijų rajonuose bei Druskininkų savivaldybėje. Parko teritorija prateka Ūla, Merkys, Nemunas. Parko teritorija padalinta į 10 girininkijų.

Nacionaliniame parke galima susipažinti su Dzūkijos gamtos vertybėmis, šilinių, panemunių ir gruntinių dzūkų buitimi, tradicijomis ir papročiais.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dzūkijos nacionalinis parkas įsteigtas 1991 m. balandžio 23 d., per Jurgines. Lig tol, šioje vietoje jau buvo įsteigta keletas saugomų teritorijų – Ūlos landšaftinis ir Subartonių istorinis landšaftinis draustiniai (nuo 1960 m.), Skroblaus landšaftinis, Merkio ichtiologinis, Bakanauskų, Merkinės, Žeimių–Gudelių botaniniai draustiniai (nuo 1974 m.).[2]

Įstojus į Europos Sąjungą, parkas prisijungė prie Paukščių ir Buveinių apsaugos direktyvų, Natura 2000 teritorijų tinklo. Nuo 2011 Dzūkijos nacionalinis parkas kartu su Čepkelių rezervatu yra europinio vertingiausių laukinės gamtos teritorijų tinklo (PAN parkai) dalimi (vienintelis Lietuvoje).[1]

Gamta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paviršius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Merkio ir Nemuno santaka ties Merkine
Klonių kopa Marcinkonyse

Dzūkijos nacionalinis parkas yra smėlėtoje Dainavos lygumoje. Parko paviršius yra vidutiniškai ~100 m aukštyje virš jūros lygio. Čia yra savitos žemyninės kopos Marcinkonių, Musteikos, Lynežerio ir Grybaulios apylinkėse. Dzūkijos žemyninių kopų juosta tęsiasi 61 km, apsupdamos Čepkelių raistą, užima ~905 km² plotą.[2] Kopos daugiausia pasagos pavidalo, nukreiptos į rytus. Plačiausias kopų ruožas (6,8 km) yra ties Marcinkonimis. 4 km į šiaurės rytus nuo Marcinkonių stūkso aukščiausia parko kopa – Dalgiakalnis (168,1 m).[2] Dzūkijos kopos susidarė Nemuno apledėjimo pabaigoje, ledyno tirpsmo vandenims išplovus uolienas. Lygumos vietoje susidarė prieledyninės marios. Dabar daugelis kopų apaugusios pušynais (kerpšiliais), tačiau dėl kirtimų ar kitos ūkinės veiklos pažeidus dangą gali atsiverti pustomos smėlio kopos. Tokia kopa yra Marcinkonyse – Gaidzių kopa.

Šiaurės vakaruose (į šiaurę nuo Merkinės) parkas siekia Dzūkų aukštumos pakraštį. Ten būdingas banguotas paviršius, giliuose dubakloniuose telkšo ežerai. Didžiųjų upių (Nemuno, Merkio) slėniai su keliomis terasomis. Nemunas parko teritorijoje, ties Panaros ir Netiesų kaimais, daro kilpą ir graužiasi per moreninį gūbrį, palikdamas keletą rėvų (Bajorė ties Ulčičiais, Sakalas ties Dubakloniu, Žirklės ties Merkine, Siuvėjas ties Maksimonimis). Prie Nemuno ties Krikštonimis yra žemiausia parko vieta (66 m).[2]

Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dzūkijoje dėl didelių, lengvai įšylančių, bet gretai ir atvėstančių smėlynų plotų klimatas kontrastingas. Čia būdingi vieni didžiausių temperatūrų svyravimų Lietuvoje tiek per parą, tiek per metus. Vasarą dažnos lokalinės audros. Mažas garuojamumas, nes vanduo greitai susigeria į smėlį, o paskui ištrykšta šaltiniais.[2]

Miškai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Beveik visas parkas įkurtas dalyje Dainavos girios miškų masyvo, tad jame miškai užima 85 % teritorijos. 92 % parko medynų sudaro pušynai – daugiausia kerpšiliai (ant kopų gūbrių) ir brukniašiliai (lygumėlėse, kopų pašlaitėse). Šiluose gausus kadagių pomiškis. Reljefo pažemėjimuose, paraistėse, durpingose ežerų pakrantėse auga mėlyniniai beržynai. Papelkiais, upelių slėniuose, paežerėse, kur derlingesnė žemė, auga taip pat juodalksnynai, eglynai. Jų daugiau Nemuno slėnyje, Musteikos apylinkėse. Į šiaurę nuo Merkinės, Subartonių apylinkėse auga nedidelis ąžuolynas (5 ha), su lazdynų ir aukštų žolių pomiškiu.[2] Didesni pelkynai susitelkę pietinėje dalyje, ten peri kurtiniai, tetervinai, gervės.

Kerpšilis Skroblaus rezervate

Didžiųjų upių pakrantėse veši karklynai, Dzūkų aukštumos kalvose bei sausuose upių šlaituose galima aptikti termofilinių krūmynų (gudobelių, ožekšnių, šunobelių) plotelių.

2001–2002 m. Dzūkijos nacionaliniame parke išskirtos 133 kertinės ar potencialiai kertinės miško buveinės, pasižyminčios didesne rūšių gausa. Labai savitos pušynų kertinės buveinės, kuriose yra 130–180 m. senumo pušų, išliko Ūlos slėnio šlaituose, Stėgaliuose, Musteikos pelkių salose. Ūlos, Merkio, Nemuno slėnių salpose ir šlaituose, Musteikos žemapelkėse saugomos juodalksnynų kertinės buveinės. Svarbios ąžuolynų buveinės yra Subartonių apylinkėse, Merkio, Griovos šlaituose. Prie Trakiškių ir Žiūrų yra unikalios ganomų gluosnynų kertinės buveinės.[2]

Vandens telkiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skardingi Ūlos krantai tarp Zervynų ir Mančiagirės
Merkio žemupys netoli Merkinės
Šaltiniuotas Duburių upelis
Statūs Skroblaus slėnio šlaitai aplink Rudnios kaimelį

Į Dzūkijos nacionalinį parką patenka Nemuno vidurupis, Merkio, Ūlos, Grūdos, Straujos atkarpos, išskirtintis Skroblaus upelis su gausiais šaltiniais. Iš viso parko teritorija teka 36 upės ir upeliai, kurių bendras ilgis siekia ~300 km.[2] Kadangi vyrauja vandeniui laidūs smėliai, didelė dalis kritulių įsigeria į dirvožemį, o vėliau ištrykšta šaltiniais, nutekančiais į upes. Dėl šios priežasties Dzūkijos upės vandeningos ištisus metus, jų vanduo šaltas ir tyras.

Parko teritorijoje didelė šaltinių įvairovė: ties Jononimis, Krūčiaus pakrantėse, prie Mikalaučiškės ežero trykšta karbonatingi šaltiniai, Maksimonių Balažerio versmė labai geležinga, Merkio, Skroblaus pakrantėse dažni šaltiniuoti šlaitai, ar šlaituose kabančios pelkutės. Yra keletas šaltinių – verdenių, kuriuose vanduo kyla burbulais. Žymiausios tokios verdenės yra Ūlos akis prie Mančiagirės bei Antončiko šaltinis. Iš gilių požeminių urvų srūva Bobos daržo šaltinis Margionyse, Išrūginio pakrantės šaltinis (netoli Zervynų), o Versminio ežere yra keletas gelmių, kurias maitina povandeniniai šaltiniai. Ypač daug šaltinių yra Skroblaus slėnyje – jie ne tik labai didina upės vandeningumą, bet slėnio šlaituose sudaro sufozinius cirkus.

Nemunas teka 45 km parko pakraščiu. Prie upės susidariusios vertingos ekosistemos – maži upokšniai, sudarantys gilias raguvas (Kreisa, Krūčius), požemiu tekantys upokšniai (Būkaverksnis, Papanarys), rėvų, upinių salų (Merkinės sala Nemuno ir Merkio santakoje, Pastraujo sala prie Straujos žiočių, sala netoli Žilvičių kaimo). Merkyje yra didesnės salos aukščiau Puvočių bei ties santaka su Skroblumi. Iš viso Merkys teka 37 km per parką. Į jį parko teritorijoje įteka Ūla, Grūda, Skroblus, Glynas, Javoniškė. Ūlos ruožas parke siekia 25 km. Ši upė pasižymi ne tik srauniu, šaltu vandeniu, bet ir stačiais, skardingais krantais (Mančiagirės skardžiai). Parke į ją įteka Povilnis, Išrūginis, Beržlynas, Bižų upelis. Parke yra didžiuma Grūdos vagos. Ši upė per Musteikos upelį surenka Čepkelių raisto vandenis (kiti intakai – Beržupis, Zackagiris, Versminio upelis). Išskritinis Grūdos bruožas – nepaprastai gausūs ir vaizdingi jos vingiai plačiame, daugiau kaip 2 km pločio senslėnyje. Nemuno intakas Strauja pasižymi ežeringu baseinu, sraunumu, o seniau suko 4 vandens malūnų girnas, pokariu kurį laiką prie šios upės buvo įrengta vandens jėgainė.[2]

Dzūkijos nacionaliniame parke telkšo 48 ežerai ir ežerėliai, kurių bendras plotas – 232 ha. Kraštas nėra labai ežeringas. Dauguma ežerų susitelkę Merkinės apylinkėse, Dzūkų aukštumos pakraštyje – Lizdų, Ežeryno, Krakinio, Galvinio, Kazamkėlio, Bedugnio, Ešerinio, Laujos ežerai. Subartonių apylinkėse telkšo apskriti Gilšės, Kampinio, Pakelinio, Linamarko ežerai, taip pat Gelovinės ežeras, kuris prieš 11 tūkst. metų siekė 4 km ilgį. Dešiniajame Nemuno krante telkšo 6 ežerėliai (Pakampys, Giluišis, Netiesis, Netiesėlis, Dumblis, Balažeris), susidarę Nemuno potvynių užliejamoje juostoje ir patenka į Apsingės baseiną. Dzūkijos kopų daubose telkšo nedideli, apvalūs, dažnai pelkėti termokarstiniai ežerai – Bakanausko ežeras, Trikampis, Kastinis, Mekšrinis, Išrūginis, Versminis, Akležeris ir kt. Kiti didesni parko ežerai – Lynas, Glynas.[2]

Dzūkijos nacionalinis parkas iš šiaurės ir vakarų juosia Čepkelių raistą. Pačio parko teritorijoje yra 77 gyvybingos pelkės, didesnės nei 1 ha. Jų bendras plotas – 1504 ha. Dar 15 pelkių, kurių bendras plotas 530 ha, sukultūrintos (nusausintos).[2] Dideli žemapelkių plotai driekėsi dabar nuleistų Kabelių žuvininkystės tvenkinių vietoje. Daugiausia parko aukštapelkių yra Musteikos apylinkėse, o žemapelkės ir tarpinio tipo pelkės telkiasi Kempės, Musteikos, Skroblaus upelių slėniuose. Svarbesnės parko pelkės: Imškų aukštapelkė, Musteikos aukštupio pelkės (Pastalikė), Bakanauskų pelkė, tarpinio tipo pelkės Skerdzimų pieva (Kapiniškėse), Bižų pelkė, Krakinio (Lizdų) pelkė ir nendrynai, žemapelkių ir tarpinių pelkių juosta Netiesų apyžeriuose.

Kultūriniai kraštovaizdžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dzūkijos kraštovaizdžiai nuo seno buvo keičiami žmogaus – kertami miškai, šienaujamos pievos ir raistai, degama medžio anglis, lydoma balų rūda, renkamas vaškas, medus. Dėl tokios veiklos Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje susidarė gamtinių ir kultūrinių kraštovaizdžių mozaika. Dalis rūšių prisitaikė prie žmogaus kuriamų buveinių ir tapo nuo jų priklausomos. Prie medinių trobesių laikosi žalvarniai, kukučiai, žaliosios meletos, dūminės raudonuodegės, ežiai, šeškai, akmeninės kiaunės, juodosios žiurkės, voverės, gyvena šikšnosparniai. Atviro smėlio plotuose (kirtavietėse, pustomose kopose, kvartalinėse) auga lietuvinė naktižiedė, aitrusis šilokas, smiltyninis šepetukas, Gorskio pūtelis, vienagraižė kudlė. Tarpumiškių pievos – labai svarbi drugių, laukinių bičių, įvairių kitų vabzdžių buveinė. Drėgnose pievose gyvena varlės, griežlės, maitinasi kukučiai, pelėdos, pelėsakaliai, lapės. Upių slėniuose išlikę sausųjų pievų lopinėlių su eraičinų, dirsių, pašiaušėlių sąžalynais, labiau paplitusios šlapios pievos – vingiorykštynai, viksvameldynai, stambiaviksvynai, arčiau vandens auga monažolynai, dryžutynai.

Žemės ūkio naudmenos užima ~5 % parko teritorijos. Dėl tradicinio ūkininkavimo nykimo kultūriniai kraštovaizdžiai traukiasi – pievos užauga mišku, upių šlaitai – krūmynais. Dalies teritorijų gyvybingumas palaikomas jas šienaujant, vietomis deginant miško paklotę.

Bioįvairovė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šarkakojis pataisas nacionalinio parko kerpšilyje

Dzūkijos nacionalinis parkas pasižymi didele bioįvairove, skirtingų biotopų, buveinių gausa. Čia randamos 254 saugomos rūšys (111 – gyvūnų, 100 – augalų, 43 – grybų ir kerpių). Saugomų rūšių skaičius vis kinta, nes dalis rūšių paplinta taip, jog jų nebereikia saugoti, dalis rūšių parke atrandamos, atkeliauja iš kitur, dalis – išnyksta.[2]

Augalai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nacionaliniame parke rasta 210 samanų rūšių: 40 kerpsamanių, 149 žaliųjų samanų rūšys (iš jų 21 – kiminų).[2] Didžiausia samanų įvairovė šlapiuose miškuose – juodalksnynuose ir eglynuose. Pelkėse kermėja retos samanos – žvilgančioji riestūnė, pūkuotoji apuokė, kreivoji drikša.

Gailių sąžalynai pelkėse aplink Musteiką
Raudonasis garbenis – viena rečiausių Lietuvos augalų rūšių

Parke aptiktos 754 induotinių augalų rūšys.[2] Tai daugiausia astriniai, varpiniai, viksviniai augalai. Pietų Lietuvos pušynuose gausiai veši kadagiai, beržuose ir kituose medžiuose parazituoja amalai, gausu vaistinių augalų (čiobreliai, pievinės vingiorykštės, smiltyniai šlamučiai, gailiai, pelynai, viržiai, valerijonai), uogakrūmių (mėlynės, bruknės, pelkėse – spanguolės, vaivorai).

Sausose smiltpievėse, kerpšilių aikštelėse auga kitur Lietuvoje labai retos ar visai nerandamos rūšys – Borbašo gvazdikas, kampuotasis česnakas, lietuvinė naktižiedė, smėlyninis eraičinas. Pelkėse auga ledynmečio reliktinis augalas – laplandinis karlas. Pavasarį šilų šlaituose sužydi vėjalandė šilagėlė, smiltyninis laibenis, Gorskio pūtelis, o derlingesniuose šlaituose – Europos kalnų pievų augalas kalninė arnika. Pievose auga retas penkialapis dobilas, Liškiavos apylinkių pamiškėse – žalsvoji naktižiedė. Pušynų retmėse ir pakraščiuose dažnas tamsialapis skiautalūpis, Merkinės ir Maksimonių pievose sužydi labai reta gegužraibinių rūšis – miškinė plikaplaiskė, Skroblaus slėnyje – raudonasis garbenis.[2] Povilnio upelio slėnyje auga kita reta orchidėja – plačialapė klumpaitė. Ten, bei Uciekos miškuose auga ir svogūninė kartenė. Nemuno slėnio šlaituose veši daugiametė blizgė, miškinė varnalėša, o Subartonių ąžuolyne – miškinė dirsuolė. Užmirkusiuose Musteikos miškuose auga retažiedė miglė, statusis atgiris, aukštoji gegūnė. Paupių pievose pavasariais žydi plačialapė gegūnė, baltijinė gegūnė, dėmėtoji gegūnė, raudonoji gegūnė. Rudeniop papelkėse pražįsta siauralapis gencijonas. Skroblaus kalvų šlaituose auga smulkiažiedė gegužraibė, plikažiedis linalapis, melsvasis gencijonas, didžiažiedė juodgalvė. Šilų aikštelėse auga paprčiams giminingi reti augalai – daugiaskiltis varpenis ir šakotasis varpenis. Nemuno ir Merkio santaka ypač garsėja retais augalais (iš jų – Deliavinio kelerija, smėlyninis eraičinas. Žemapelkių viksvynuose auga gelsvoji gegūnė, šaltiniuotose aukštapelkėse – pelkinė uolaskelė, Bakanauskų, Krakinio pelkėse – patvankinis pataisiukas, Musteikos apylinkėse – rusvoji saidra, tarpinėse pelkėse – dvilapis purvuolis, pelkinė laiksva, lieknasis švylis, liekninis beržas, mėlynialapis karklas. Rudnios šaltiniuoto cirko pelkėje auga raistinė viksva. Herbicidais nenupurkštuose pasėliuose tebeauga dirvinė raugė.

Merkio vandenyse auga Meinshauzeno plūdė, o jo šaltiniuotose pakrantėse – didieji asiūkliai. Skroblaus, Kempės paupiuose geltonuoja gauruotoji žilė. Nemuno pakrančių smėlynuose želia rusvoji viksvuolė, prie Merkinės – gelsvasis pūkelis.

Grybai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dzūkijos miškų grybai

Suskaičiuota 771 grybų rūšis – daugiau kaip pusė jų yra kepurėtieji grybai, trečdalis – kempininiai.[2] Dzūkijos šilai pasižymi didele valgomųjų grybų gausa – auga tikriniai ir pušyniniai baravykai, voveraitės (vietinių vadinamos lepeškomis), žaliuokės (zelionkos), geltonieji kazlėkai (makavykai, juodzikiai), bobausiai (šmarškos), šilbaravykiai, beržynuose, šlapiuose miškuose gausu raudonviršių (varnėkų), lepšių (paberžių). Mažiau renkami, bet gausiai auga piengrybiai, ūmėdės, gudukai, tamprieji kazlėkai (žibnakciai), baltikai. Pievose dažni pievagrybiai, kukurdvelkiai, žvynabudės. Yra daug retų rūšių, kurios prisitaikiusios skaidyti senų medžių, išvartų medieną. Česukų apylinkėse dygsta kopūstgalvis raukšlius, Subartonyse – šakotasis sėdžius. Ant išvartų auga tikroji raudonpintė, rausvoji pintainė, tikrinis blizgutis, korališkasis trapiagrybis. Taip pat auga 258 pinčių rūšys, tarp jų labiausiai paplitusios – elninė ir miškinė šiurės, kerpšiliuose sudarančios pilkvai žalsvus kilimus.

Tarp retų kerpių paminėtinos kudlotoji laumagaurė, kintančioji briedragė, skėtrioji briedragė, plačioji platužė, žvynuotoji meškapėdė, samaninis diplošistis.

Gyvūnai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dzūkijos kaimuose nereti kukučiai

Dzūkijos nacionaliniame parke sutinkamos 54 žinduolių rūšys. Briedžiai paplitę tamsiuose Musteikos apylinkių miškuose, Čepkelių pakraščiuose, upių slėnius pamėgę taurieji elniai, nemaža stirnų, lapių, usūrinių šunų, šernų. Vilkai laikosi daugiausia Musteikos, Lynežerio, Randamonių apylinkėse. Ypač didele įvairove pasižymi Subartonių miškas – čia suskaičiuota 31 žinduolių rūšis.[2] Tamsiuose eglynuose, papelkėse gyvena lūšys. Nemuno pakrančių ąžuolynuose laikosi didžioji miegapelė. Paupiuose pasitaiko šermuonėlių, pelkėse, paraistėse – baltųjų kiškių. Prie sraunių upelių urvus kasa ūdros. Mediniuose trobesiuose įsikuria reti šikšnosparniai – vėlyvasis šikšnys, rudasis nakviša, šikšniukas nykštukas.

Parke pastebėta ~200 paukščių rūšių, iš kurių 39 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. 142 rūšys parke peri, 51 rūšis užskrenda migracijų metu, o 7 rūšys atskrenda čia žiemoti.[2] Šiluose dažni kikiliai, kuoduotosios zylės, margasparnės musinukės, juodosios meletos, amaliniai, juodieji strazdai bei strazdai giesmininkai. Miškų aikštelėse, prie senų namų dažni kukučiai, kėkštai, bukučiai, dūminės raudonuodegės, šelmeninės kregždės, čiurliai, didžiosios zylės, žvirbliai. Žiemą į Dzūkijos šilų upelius atskrenda vandeniniai strazdai, taip pat žiemoja svirbeliai, sniegstartės, čimčiakai, tūbuotieji suopiai, šiauriniai kikiliai, alksninukai. Aukštuose, išlakiuose pušynuose prie Nemuno ir Merkio kuriasi sketsakalis, senuose medynuose, meletų uoksuose lizdą įsirengia lututės, uldukai, Musteikos giriose girdimas didysis apuokas. Tamsiuose eglynuose ir juodalksnynuose lizdus suka juodasis gandras, vapsvaėdis, vištvanagis. Tuoktuves papelkėse kelia stulgiai, kurtiniai, tetervinai. Merkinės, Lizdų laukuose kartais pasirodo putpelės. Musteikos apylinkių pelkėse, prie Skroblaus peri gervės, Skerdzimų pievoje stebima pievinė lingė. Ūlos, Merkio, Grūdos pakrantėse žvejoja tulžiai. Kadaise buvę gana dažni dabar labai retai bepastebimi žalvarniai.

Pelkėse yra angių buveinės

Varliagyvių parke užfiksuota 12 rūšių. Tarp jų yra retoka raudonpilvė kūmutė, pavasarį rengianti triukšmingus koncertus. Nuo 2007 m. parke gyvena iš pietų atklydusi europinė medvarlė. Dažniausios varliagyvių rūšys – pievinė varlė, mažoji kūdrinė varlė, pilkoji rupūžė, Subartonių miško balose gyvena smailiasnukė varlė, česnakė, nendrinė rupūžė.[2] Merkio senvagėse įsikūręs skiauterėtasis tritonas.

Dzūkijos nacionaliniame parke gyvena visos 7 Lietuvoje sutinkamos roplių rūšys:[2] papelkiuose, šlapynėse gyvena angys, žalčiai, labai reti lygiažvyniai žalčiai (daugiausia Imškų pelkėse), gluodenai, sausringesnėse vietose – keletas driežų rūšių. Merkinės apylinkės garsėja baliniais vėžliais.

Parko upėse ir ežeruose sugaunamos 32 žuvų ir apskritažiomenių rūšys.[2] Seniau Merkio, Nemuno vidurupio baseino upės garsėjo kiršliais, upėtakiais, šlakiais bei lašišomis, bet pastačius Kauno HE užtvanką, į Dzūkiją šios žuvys beveik neatplaukia. Upeliuose, pelkėtuose ežeruose vyrauja nereiklios žuvų rūšys – ešeriai, kuojos, raudės, Nemune, kitose didesnėse upėse plaukioja karšiai, pasitaiko žiobrių, skersnukių, ūsorių, šapalų, salačių, lydekų. Merkio senvagėse, pelkėtuose upeliuose įsikūrę vijūnai.

Vingiorykštinis marguolis sutinkamas sausose nacionalinio parko pievose

Parke skraido ~760 drugių rūšių, daugiausia – Merkio žemupio pievose, Skroblaus slėnyje prie Kapiniškių (Kapiniškių kraštovaizdžio draustinyje). prie Dubininko, Nemuno slėnio šlaituose ir pievose prie Maksimonių, Maksimų, Uciekos, taip pat Liškiavos apylinkių pievose, Jonionių karjere, Ūlos slėnyje aukščiau Zervynų, Dėlinio ežero šiaurinės pakrantės pievose, Musteikos apylinkių pelkėse.[2] Randamos retos, pietų kraštams būdingos rūšys, tokios, kaip stepinis melsvys, smiltyninis melsvys, raudonžiedis marguolis, pietinis marguolis, raudonsparnė meškutė, o pelkėse likę reliktiniai pelkinis satyras ir šiaurinis perlinukas. Į Europos dieninių drugių Raudonąją knygą įrašyti pušyninis melsvys, taškuotasis melsvys, žalsvasis melsvys, juodoji hesperija. Merkio paupiais skraido estinė cidarija, paupių viksvinėse žemapelkėse – didysis auksinukas, pilkažalis žvilgūnas.

Apie 612 vabalų rūšių randamos parko teritorijoje.[2] Tai žygiai, boružės, dusios, įvairūs lapgraužiai, ūsuočiai, straubliukai, negyvą organinę medžiagą skaido mėšlavabaliai, maitvabaliai, upių pakrantėse skraidžioja laumžirgiai, žirgeliai, strėliukės. Miškų kirtavietėse sutinkamos retos vabalų rūšys – aštuoniataškis auksavabalis, ūsuotis dailidė, pjūklaūsis kelmagraužis. Gyvena pietų kraštams būdingas margasis grambuolys. Senuose ąžuolynuose, juodalksnynuose, kur daug trūnijančios medienos, veisiasi Šneiderio kirmvabalis, juodalksninis stiklasparnis.

Parko teritorijoje yra aptinkama 217 laukinių bičių rūšių.[3] Iš jų ypač pažymėtina raukšlėtoji smėliabitė, kurios įprastas arealas yra gerokai toliau į pietus (Čekijoje). Bičių gausa ypatingai pasižymi Kapiniškių pievos. Kiti reti plėviasparniai – gauruotoji skolija, Semionovo kamanė, katilėlinė smėliabitė, ilganosė smėliabitė, stepinė gauruotakojė bitė.

Merkyje gyvena labai retos rūšys – mėlynsparnė apsiuva, šarvuotoji skėtė, prie Išrūginio, Grūdos upelių skraido geltonžiedis kordulegastras.

Drėgnose vietose rastos 105 moliuskų rūšys. Tai įvairūs šliužai, sraigės, geldutės. Sausumos moliuskų daug Uciekos apylinkėse, Straujos slėnyje, Merkio žemupio pakrantėse, o vandens moliuskų gausu Lyno ežere, Straujos ir Nemuno santakoje. Saugomos rūšys – ovalioji geldutė, mažoji suktenė, keturdantė suktenė.[2]

Saugomos teritorijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bakanauskų telmologinio draustinio pelkė
Šunupio draustinyje saugomos ryškios žemyninės kopos
Drevėta pušis prie Marcinkonių

Dzūkijos nacionaliniame parke išskiriamos šios papildomos saugomos teritorijos (užima 46 % parko teritorijos):[2]

Rezervatai
Draustiniai

Taip pat išskiriamos saugomų paukščių buveinės. Viena tokių – buvę karinio poligono plotai pačiuose parko pietuose, kur išdegusių miškų plotuose yra didelės tetervinų tuoktavietės. Musteikos apylinkių paraistėse yra kurtinių tuoktaviečių. Atviros pelkaitės, šlapynės yra svarbi gervių buveinė. Merkio ir Ūlos pakrantėse saugomos tulžio perėjimo ir žvejybos vietos. Sausuoliai, stuobriai reikalingi perėti lututėms, geniams, meletoms. Lėliams reikalingas mozaikiškas kraštovaizdis su atvirais plotais miškuose.

Nacionaliniame parke išskirtas 54 833 ha Dainavos girios plotas, skirtas buveinių apsaugai. Čia saugomos 13 skirtingų gamtinių buveinių – nesusivėrusios žemyninės smiltpievės, upių sraunumos su kurklių bendrijomis, karbonatinių smėlynų smiltpievės, eutrofiniai aukštieji žolynai, tarpinės pelkės ir liūnai, šaltiniai su besiformuojančiais tufais, vakarų taiga, žolių turtingi eglynai, spygliuočių miškai ant fluvioglacialinių ozų, pelkėti lapuočių miškai, pelkiniai miškai, aliuviniai miškai, kerpiniai pušynai.

Daugeliui šių buveinių kenkia ūkinis miškų kirtimas, monokultūriniai miškų plotai. Rūšių būklė geresnė tampa tada, kai buveinės mozaikiškos, daugiau natūraliai užaugusių, o ne sodintų miškų.[2]

Paveldo objektai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gamtos paveldas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltinis „Ūlos akis“
Jonionių akmenys

Parko teritorijoje gausu gamtinio ir kultūrinio paveldo. Įrašyti 42 gamtos paveldo objektai, iš kurių 18 paskelbta gamtos paminklais (2012 m.).

Geomorfologinio paveldo objektai yra vaizdingi upių slėniai, kurie skrosdami kopagūbrius palieka įspūdingus skardžius: tai Ūlos sudaryti Mančiagirės skardžiai (aukštis iki 28 m), Mardasavo skardis prie Merkio (28 m), Uciekos (42 m) ir Krušonių (33 m) skardžiai prie Nemuno. Kiti vaizdingi paviršiaus dariniai yra Trakiškių kalvagūbris, nusidriekęs 1,4 km šalia Ūlos žemupio, 41 m aukščio gūbrys tarp Galvinio ir Bedugnio ežerų (Alytaus raj.), Rudnelės kaimą prie Skroblaus juosiantys kalvaragiai bei geologinis cirkas, Sarkajiedų dauba, kurią supa 40 m aukščio kalvos, įspūdinga Kiškeliuškės griova panemunėje (ilgis 700 m, gylis iki 15 m, dugne trykšta šaltiniai). Liškiavos atodanga jau apaugusi medžiais, bet čia į paviršių išeina 70–130 tūkst. metų ežerinės nuogulos.

Hidrografiniam paveldui priklauso Bedugnio ežeras, keturių Netiesų miško ežerėlių grupė, Nemuno rėvos (akmenyčios, nartai) – Bajorė prie Maksimų, Siuvėjo rėva prie Maksimonių. Taip pat saugoma šaltiniuota dauba Margionyse, iš kurios išteka Skroblus – Bobos daržas. Tarp Mančiagirės ir Žiūrų Ūlos pakrantėje kunkuliuoja verdenė – Ūlos akis.

Margionyse ošia Lietuvio liepa, Zervynose – Zervynų ąžuolas. Nuo seno Dzūkijoje kultivuotą drevinę bitininkystę mena dar daug išlikusių drevėtų pušų (dravių) (~20) – vienos jų jau nudžiūvusios, kitos tebežaliuoja. Didesnės jų grupės yra prie Zervynų (Zervynų drevėtos pušys), Marcinkonių, Darželių, Musteikos gioriose. Senieji medžiai įdomūs tuo, kad juose jau prieš 100 metų buvo išskaptuotos pailgos vertikalios drevės bitėms gyventi. Kartais tokios drevės būdavo iškalamos aukštai nuo žemės, kad meškos medaus nepasiektų, o patys žmonės prie jų lipdavo specialiu iš pintų virvių pagamintu geiniu. Vėliau bites imta laikyti tokių drevių nuopjovose – kelminiuose aviliuose. Dar ir dabar jų galima rasti Musteikos, Margionių, Zervynų ir kituose kaimuose.

Kultūros paveldas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nacionaliniame parke saugoma daugiau nei 50 kultūros paveldo objektų. Kraštas garsėja senaisiais dzūkų kaimais, išlaikiusiais tradicinę architektūrą. Labiausiai paveldą išsaugoję etnokultūriniai Zervynų, Musteikos, Žiogelių kaimai. Tradicinės architektūros gausu ir kituose parko kaimuose – Mančiagirėje, Lynežeryje, Dubininke, Rudnelėje, Margionyse, Darželiuose, Uciekoje, Subartonyse ir kitur. Urbanistinės architektūros paveldu žymios panemunių gyvenvietės – Merkinė (su cerkve, pastatyta Merkinės rotušės vietoje) ir Liškiava (su Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčia bei domininkonų vienuolynu).

Liškiavos bažnyčia ir vienuolynas ant Nemuno kranto

Gausu įvairių epochų istorinio paveldo: Merkio, Ūlos, Nemuno pakrantėse rasta akmens amžiaus stovyklaviečių, titnago kasyklų. Prie Jononių kaimo riogsantys akmenys kartais laikomi archeoastronomine stebykla. Viduražmių kovas mena paupių piliakalniai – Merkinės piliakalnis, Liškiavos piliakalnis (greta jo – Liškiavos alkakalnis).[1]

Dzūkijos nacionaliniame parke bene ilgiausiai Lietuvoje išliko tradicinio ūkininkavimo bruožai: drevinė bitininkystė, bendras gyvulių ganymas, tradiciniai amatai (medžio drožyba, krepšių pynimas, įvairių namudinių rakandų gamyba), gyvas liaudies dainų atlikimas.

Tradiciniai dzūkų buities reikmenys eksponuojami 1996 m. Marcinkonyse įkurtame etnografijos muziejuje. Jame taip pat rengiami šviečiamieji, tradicijas puoselėjantys renginiai (pvz., tradicinis žvakių liejimas).[2] Drevinės ir kelminės bitininkystės reikmenys bei gyvas bitynas saugomi Musteikoje, Dzūkų drevinės bitininkystės muziejuje. Jame vyksta kasmetinė tradicinių amatų („pynimo“) stovykla, rudenį kopinėjamas medus. Muziejų prižiūri bitininkas, amatininkas, etnografas Romas Norkūnas. Liškiavos apylinkėse (Aušrinėje) kraštotyrininkas, rašytojas Henrikas Gudavičius yra užveisęs retųjų augalų sodą, kuriame augina įvairias retas, nykstančias augalų rūšis.[2] Merkinės apylinkėse kuria keletas keramikų (plėtojama senoji jos atmaina – juodoji keramika).[2]

Merkinės rotušėje-cerkvėje veikia kraštotyros muziejus, Subartonyse – Vinco Krėvės memorialinis muziejus–namas bei Lietuvos Totorių buities muziejus, Margionyse – V. Gaidžio klojimo teatras.[1] Rudnelės kaime yra grafikės Gražinos Didelytės galerija „Andeinė“.

Kelminis avilys Musteikos pažintiniame take
Kryžiai Zervynose
Margionių klojimo teatras
Gatvelė Zervynose

Turizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dzūkijos nacionaliniame parke turizmo reikmėms pritaikytas Merkinės apžvalgos bokštas (26 m), Marcinkonyse ir Merkinėje įrengti lankytojų centrai. Populiarus vandens turizmas (plaukimas baidarėmis Ūla, Merkiu, Nemunu), uogavimas, grybavimas, maudynės prie ežerų, žygiai dviračiais, pėsčiomis. 2004 m. pradėta plėtoti turistinė infrastruktūra – įrengtos stovyklavietės, poilsiavietės, pavėsinės, lieptai, informaciniai stendai.[2]

Turistų poreikiui sudaryti pažintiniai takai:

  • Dziackagirio pažintinis takas (13,8 km/10,5 km/7 km) – po Marcinkonių apylinkes (Grūdos kilpos, Aklažeris, Klonių kalno kopa, Dziackagirio upelis, bebrų urvai);
  • Girinio pažintinis takas – po Marcinkonių apylinkės (raudonpilvių kūmučių buveinės, vaistinių, retųjų augalų augavietės, poilsiavietė prie tvenkinio);
  • Skroblaus pažintinis takas – po Kapiniškių apylinkes (Bakanauskų ežeras ir pelkė, Bobos daržo šaltinis Margionyse, šaltiniuotas Skroblaus upelis, Čirštų šaltinis);
  • Drevinės bitininkystės pažintinis takas – po Musteikos apylinkes, Gudų girioje (po raistą, kuriame galima pamatyti dreves, kelminius avilius natūralioje aplinkoje);
  • Jonionių pažintinis takas – po Jonionių apylinkes (Jonionių akmenys, Pamerkio sala);
  • Retųjų augalų kolekcijos mokomasis takas – Liškiavos apylinkėse, Krūčiaus kairiajame krante (supažindinama su Dzūkijos floros įvairove);
  • Parko pakraštyje prasideda Čepkelių mokomasis takas (1,5 km), vedantis į Čepkelių raistą.[2]

Parke sudaryti dviračių maršrutai, kurių trasos pažymėtos skirtingų spalvų juostelėmis:[4]

Administracija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Direktorius:

  • Eimutis Gudelevičius

Parke dirbo arba tebedirba šie žymesni Dzūkijos ir Lietuvos specialistai: biologas Mindaugas Lapelė, fotografas, kraštotyrininkas Algimantas Černiauskas, ornitologas Eugenijus Drobelis, rašytojas, kraštotyrininkas Henrikas Gudavičius, ekologė Onutė Grigaitė, tradicinių amatų meistras Romas Norkūnas, kraštotyrininkė Onutė Drobelienė.

Nuo 1992 m. parkas leidžia laikraštį „Šalcinis“. Taip pat parko darbuotojai yra parengę ir išleidę etnografinių, pažintinių, mokomųjų knygų, lankstinukų, rinkinių, fotoalbumų, brošiūrų, kelionių vadovų. Tarp svarbiausių leidinių – etnografinės apybraižos „Kapiniškiai, Rudnia, Dubininkas“ (2005 m.), „Senoji Musteika“ (2006 m.), „Liškiava“ (1999 m.), „Mardasavas“ (1999 m.), „Margionys“ (1998 m.), „Musteika“ (1992 m.), istorinė monografija „Merkinės istorijos bruožai“ (2004 m.), knygos ir brošiūros apie gyvąją krašto gamtą „Reti ir saugomi“ (1999 m.), „Sutemų šaukliai“ (2003 m.), „Erelių žemė“ (2004 m.), „Juodasis gandras“ (2004 m.), „Gervė“ (2006 m.), apybraižų rinkinys „Kur šaltiniai alma“ (2005 m.) ir kt.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Selemonas PaltanavičiusDzūkijos nacionalinis parkas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
  2. 2,00 2,01 2,02 2,03 2,04 2,05 2,06 2,07 2,08 2,09 2,10 2,11 2,12 2,13 2,14 2,15 2,16 2,17 2,18 2,19 2,20 2,21 2,22 2,23 2,24 2,25 2,26 2,27 2,28 2,29 2,30 Algimantas Černiauskas, Mindaugas Lapelė. Didžiųjų girių apsupty. Vilnius: Gamtos pasaulis, 2012.
  3. „Laukinės bitės“. bitininkas.lt. Suarchyvuotas originalas 2016-04-07. Nuoroda tikrinta 2016-08-30. 
  4. Žemėlapiai

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Gyvieji amatai Dzūkijos nacionaliniame parke (sud. Romas Norkūnas). – Vilnius: Petro ofsetas, 2008. – 100 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-815-65-5

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]