Labanoro–Pabradės giria

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Labanoro giria)
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°9′ š. pl. 25°52′ r. ilg. / 55.150°š. pl. 25.867°r. ilg. / 55.150; 25.867

Labanoro girios šilas netoli Stirnių ežero
Labanoro–Pabradės giria. Labanoro miškas į rytus nuo Labanoro

Labanoro–Pabradės giria, dažnai tiesiog Labanoro giria – antras pagal plotą Lietuvos miškų masyvas – 91 500 ha, iš kurių mišku apaugę 73 800 ha.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Labanoro–Pabradės giria plyti rytų Lietuvoje, Aukštaitijoje – Molėtų, Utenos, Švenčionių, Ignalinos ir Vilniaus rajonuose.

Giria driekiasi banguota ir smėlinga Aukštaičių aukštuma bei Žeimenos lyguma. Kraštovaizdis vaizdingas – pakilias smėlingas lygumas keičia kalvos, daubos, slėniai, ežerai, supelkėjusios įlomės. Pietinė miško riba eina Neries upe 1 km į šiaurę nuo Neries ir Žeimenos santakos (į pietus nuo čia jau prasideda Lavoriškių giria), tęsiasi į šiaurės rytus pro Pabradę ir Švenčionėlius link Ignalinos. Vakaruose siekia Molėtus, šiaurėje – Kuktiškes ir Linkmenis, o girios šiaurės rytuose, apie Palūšę eina riba, kur ji ribojasi su Ažvinčių–Minčios giria.

Būdingi dirvožemiai – jauriniai silpnai sujaurėję smėliai, velėniniai jauriniai priesmėliai, įvairūs durpžemiai, vietomis yra priemolio ir molio podirvio, žvyro tarpsluoksnių.

Hidrografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Girioje telkšo daug ežerų. Nedidelio Vaikščiuko ežero krantas

Didžiuma girios patenka į Žeimenos baseino dešiniąją pusę. Miškus vagoja šie dešinieji Žeimenos intakai: Lakaja, Kiauna, Luknelė, Sirgėla, Gulbinė, Dubinga, Mečanka, Jusinė, Sąvalka. Rytinė miško dalis patenka į kairiąją Žeimenos baseino pusę – ja teka Šventelė, Dobis, Saria, Mera, Voveraitė, Skerdiksna, Petruškė. Taip pat miškais teka daug Žemenos baseino upelių, jungiančių ežerus: Liedelė, Baltelė, Palukna, Labanoras, Peršokšna, Spengla, Juodupė, Karvinė ir kiti. Upelių vagos daugiausia savaiminės (neištiesintos), vandens gausu ištisus metus.

Labanoro girioje yra apie 320 įvairaus dydžio ežerų. Gausu jų šiaurinėje ir vakarinėje dalyje, ypač Molėtų link. Daugelis ežerų smulkūs, termokarstiniai. Didesni ežerai paprastai labai šakoti, su daugeliu užutėkių, salų, kartais tarpusavyje jungiasi protakomis. Didesnieji Labanoro girios ežerai (didžiausi telkšo pakraščiuose): Aisetas, Alnis, Asveja, Baluošas, Kertuojai, Baltieji Lakajai, Didysai Siaurys, Galuonis, Girutiškis, Išnarai, Juodieji Lakajai, Lakajos, Liedis, Peršokšnai, Pravalas, Rašia, Siesartis, Spenglas, Stirniai, Žeimenys, Žvernas.

Aukštapelkės kiminų lagas. Paibutiškio apylinkės

Miške gausu pelkių – tai Beržaloto, Girutiškio, Kanio, Snieginio ir kitos. Jos kaip gamtos rezervatai ir botaniniai – zoologiniai draustiniai yra saugomos su kitais čia esančiais panašiais vertingais gamtos objektais.

Gyvoji gamta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Girioje gyvena beveik visų rūšių Lietuvos miško žvėrys ir paukščiai. Gausu briedžių, yra pilkųjų kiškių, stirnų, šernų, voverių, vilkų[1] ir kt. Čia yra į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų gyvūnų: lūšių, ūdrų, baltųjų kiškių, kurtinių, baltųjų tetervinų, didžiųjų apuokų, lutučių, žvirblinių pelėdų, tripirščių genių, pilkųjų meletų, gyvatėdžių, vapsvaėdžių, juodųjų peslių, gaidukų, kukučių, žalvarnių, švygždų, juodakaklių narų, juodųjų gandrų, pilkųjų gervių ir kitų.[2] Sutinkamas retas grybas – paprastasis taukius,[3] itin reti augalai – ežerinė lobelija, ežerinė slepišerė.[4]

Ežeruose ir upeliuose veisiasi lydekos, ešeriai, kuojos, raudės, karšiai, yra ungurių, vėžių, lynų, šamų.

Aukščiausios šalyje Kiauneliškio pušies viršūnė

Labanoro girioje savo unikalumu kaip faunos ir floros buveinė pasižymi Girutiškio gamtinis rezervatas. Vien tik šioje palyginus nedidelėje Labanoro girios dalyje aptinkama 100 saugomų faunos ir floros rūšių. Iš aptiktų Girutiškio gamtiniam rezervate bendrai 187 stuburinių gyvūnų – 145 yra paukščių rūšys, taip pat 8 žuvų rūšys.

Yra miškų ir pelkių retųjų augalų ir jų bendrijų, kaip kad beržų keružių, liekniniai beržai, ar ypač genetiškai vertingų ir našių pušynų.

Miškuose gausu grybų (voveraičių, baravykų, raudonviršių ir kt.), uogų (mėlynių, bruknių, spanguolių, vaivorų), vaistinių augalų.

Auga saugomos Labanoro pušys, Januliškio maumedžiai, Abejučių ąžuolas, Argirdiškės pušis, Baltagalio pušis, „Pušis su koja“, Gaigalinio kadagys, juodalksnis „Gumbulis“, aukščiausia Lietuvoje Kiauneliškio dviviršūnė pušis, Lūšnios pušis, Peršokšnos piramidinė eglė, Dvikamienė pušis.

Medynai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Labanoro miško pušynai netoli Švenčionėlių

Girią sudaro 105 miškai: didžiausi – Baranavos, Čiulų, Dubingių, Labanoro, Lakajų, Martišiūnų, Pabradės, Pakretuonės, Pavyžinčio, Poviliškio, Rudesos, Švenčionėlių, Varnėnų, Žaliašilio, Žeimenos.

Kultūrinės kilmės medynų 26 %, likę – savaiminiai. Medynai pasiskirstę taip:

Jaunuolynai sudaro 36 %, pusamžiai medynai 40 %, bręstantys 13 %, brandūs 11 %. Medynų vidutinis amžius 65 m., bonitetas 11,3, skalsumas 0,73, tūris 224 m³ha. Kasmet priauga 5,8 m³/ha. [5]

Miškų ūkis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prūdiškės girininkija Januliškyje
Antaliedės girininkija
Girios vakaruose telkšantis Baltųjų Lakajų ežeras nuo Mindūnų apžvalgos bokšto

Miškas patenka į 5 urėdijų ir 23 girininkijų priežiūrą. 60 % miškų yra valstybės reikšmės.

Miškų urėdija Girininkija
Ignalinos miškų urėdija Kaltanėnų girininkija
Palūšės girininkija
Nemenčinės miškų urėdija Magūnų girininkija
Pabradės girininkija
Padubingės girininkija
Pažeimenės girininkija
Purviniškių girininkija
Sužionių girininkija
Švenčionėlių miškų urėdija Antaliedės girininkija
Gelednės girininkija
Januliškio girininkija
Labanoro girininkija
Lakajos girininkija
Laukagalio girininkija
Linkmenų girininkija
Pasiaurės girininkija
Prūdiškės girininkija
Žeimenos girininkija
Utenos miškų urėdija Dubingių girininkija
Kuktiškių girininkija
Poviliškio girininkija
Rudesos girininkija
Saldutiškio girininkija
Vilniaus miškų urėdija

Apsauga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Giriai būdingas vaizdingas kraštovaizdis, paviršiaus formų ir miško augaviečių įvairovė. Labanoro-Pabradės girios 4 % miškų yra rezervatinės parkų zonos į grupės, 24 % – ekosistemų apsaugos II A grupės, 2 % – rekreacinės parkų zonos ir miško parkai II B grupės, 21 % – apsauginiai III grupės, 49 % – ūkiniai IV grupės. Girios šiaurės rytinę dalį užima Aukštaitijos nacionalinis parkas, pietvakarinę dalį – Asvejos regioninis parkas ir didžiausią Labanoro-Pabradės girios dalį (58 %) užima Labanoro regioninis parkas, kuris suskirstytas į daugelį mažesnių saugomų teritorijų (plačiau). Girioje yra ir kiti draustiniai:

Turistinėms reikmėms įrengti Mindūnų apžvalgos bokštas, keletas pažintinių takų, veikia Labanoro lankytojų centras, muziejus, Mindūnų žvejybos muziejus.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Labanoro-Pabradės girioje gerokai daugiau nei kitose Lietuvos giriose archeologinių paminklų: piliakalnių, pilkapių, senovinių stovyklaviečių; istorijos, gamtos, dailės, kaimo architektūros paminklų, senų miestelių ir kaimų (Labanoras, Purviniškiai, Arnionys, Martišiūnai ir kiti). Girioje stūkso Budrių, Abejučių piliakalniai, rasti Pašekščio, Sudotos, Jutonių, Labanoro, Gužių, Pabradės, Abejučių, Paraisčių, Kregžlės, Purviniškių, Paaldikio, Antaliedės, Stirnių ir kt. pilkapynai.

Per Antrąjį pasaulinį karą miške veikė tarybiniai Kosto Kalinausko ir BTSR partizanai.

19441965 m. girioje veikė Vytauto apygardos Liūto ir Tigro rinktinės Lietuvos partizanai. 1945 m. kovo 11–12 d. Labanoro miške įvyko Kiauneliškio kautynės. Paskutinis aktyviai veikęs Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis (slap. Siaubūnas) žuvo 1965 m. [6]

Gyvenvietės ir infrastruktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Terpežio kaimas Labanoro girios gelmėje

Labanoro giria gyvenama palyginti labai retai. Labanoro seniūnijos gyventojų tankumas – 1,7 žm./km² (2009 m.), Švenčionėlių – 9,4 žm./km², Mindūnų – 9,6 žm./km², Kaltanėnų – 9,8 žm./km². Didžiausios gyvenvietės įsikūrusios girios pakraščiuose – Švenčionėliai, Pabradė, Kaltanėnai, Mindūnai. Pagrindinė vidury girios esanti gyvenvietė – Labanoro miestelis. Dauguma kitų miško gyvenviečių – maži kaimeliai, dažnai vienkiemiai, paprastai įsikūrę upių ar ežerų pakrantėse. Svarbesni girios kaimai: Januliškis, Lakaja, Padumblė, Mozūriškė, Kūriniai, Šnieriškės, Stirniai, Kirneilė, Vidugiris, Meškerinė, Purviniškiai, Gužiai, Grybai, Stasiūnai, Platumai ir kt.

Kelias pro Labanoro girią Švenčionėlių seniūnijoje

Pagrindinės transporto trasos eina miško pakraščiais: rytinį girios pakraštį kerta plentai  102  VilniusŠvenčionysZarasai ,  111  UtenaKaltanėnaiŠvenčionys  bei geležinkeliai Vilnius–Daugpilis ir Utena–Švenčionėliai, vakaruose ir pietvakariuose priartėja kelias  173  MolėtaiPabradė , o šiaurėje girią iš vakarų į rytus kerta plentas  114  MolėtaiKaltanėnaiIgnalina . Dauguma kitų girios kelių – žvyrkeliai (svarbesni –  4428  LabanorasLakajaŽaugėdaiJoniškis ,  2822  ToliejaiŠnieriškėsLabanoras ,  4908  AntalamėstėSaldutiškisLabanoras ), o iki daugelio kaimų veda miškų keliukai.

Verčiamasi kaimo turizmu, vandens turizmu, mėgėjiška žūkle, renkamos miško gerybės, vystoma bitininkystė, žuvininkystė. Pramoniniu būdu plėtojamas miškų kirtimas. Pietinėje girios dalyje yra karinis Pabradės poligonas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  1. Vilkai Labanoro girioje, http://labanoras.am.lt
  2. Algirdas Brukas. Labanoro–Pabradės giria. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. 462–463 psl.
  3. Labanoro girioje išaugo rekordinis retų grybų derlius, labanoras.am.lt
  4. Labanoro takais, Nr. 39, 2016 m.
  5. Algirdas Brukas. Labanoro-Pabradės giria. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 392 psl.
  6. Dalius Žygelis. Labanoro-Pabradės giria. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 392 psl.
Dendrologija
Botanika · Augalija · Flora · Augalai · Sumedėjęs augalas · Liana · Puskrūmis · Krūmokšnis · Krūmas · Krūmedis · Medis · Vaismedis

Iliustruotas Lietuvos augalų genčių vardynas · Lietuvos vietinės medžių ir krūmų rūšys · Lietuvos išskirtiniai medžiai · Lietuvos svetimžemė dendroflora · Pasaulio išskirtiniai medžiai

Miškas · Miško skliautas · Lietuvos miškai · Pasaulio miškai (šalys pagal miškų plotą) · Miškų nykimas (neteisėtas miško kirtimas)

Miškininkystė (ekologinė miškininkystė) · Miško atkūrimas · Įveisimas · Miškų ūkis · Miškų urėdija · Girininkija · Eiguva · Lietuvos miškų institutas

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.