Ešerinio I telmologinis draustinis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Labanoro regioninis parkas.png
Ešerinio I telmologinis draustinis
telmologinis draustinis
Draustinio informacinė lenta 46–ajame miško kvartale
Draustinio informacinė lenta 46–ajame miško kvartale
Vieta: Švenčionių rajonas
Žemėlapis rodantis Ešerinio I telmologinis draustinis vietą.
Ešerinio I telmologinis draustinis
Koordinatės: 55°10′41″ š. pl. 25°53′55″ r. ilg. / 55.17806°š. pl. 25.89861°r. ilg. / 55.17806; 25.89861Koordinatės: 55°10′41″ š. pl. 25°53′55″ r. ilg. / 55.17806°š. pl. 25.89861°r. ilg. / 55.17806; 25.89861
Plotas: 0,558 km²
Įkurtas: 2008 m.

Ešerinio I telmologinis draustinistelmologinis draustinis Labanoro regioniniame parke, Švenčionių rajone, Švenčionėlių seniūnijoje. Draustinis nutolęs 6 km į šiaurės vakarus nuo Švenčionėlių, 4 km į šiaurės rytus nuo Januliškio. Plotas 80,558 ha.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Telmologiniame draustinyje saugomas būdingas gamtinis kompleksas, kurį sudaro pelkinis duburys su užpelkėjančiu Ešerinio ežeru (hidrologinis nr. 12130737).[1] Draustinio teritorija priklauso Nemuno upės baseino rajonui, Žeimenos pabaseiniui, Ešerinio ežeras benuotekinis, priskiriamas mineralizuotiems ežerams su amfibinių (būdmainių) augalų bendrijomis. Vietovė nemelioruota ir nesausinta. Ežeras yra 19,7 ha dydžio, mažai lankomas poilsiautojų. Retkarčiais ežere žvejoja žvejai mėgėjai. 0,5 km į pietvakarius auga saugomas Gaigalinio kadagys.

Draustinis yra valstybinėje žemėje ir pagal patikėjimo teisę šį plotą valdo Švenčionėlių miškų urėdija. Teritorija priskirta Januliškio girininkijai.[2] Ešerinio ežeras yra valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinys.

Retos rūšys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Draustinyje sutinkamos šios paukščių rūšys: juodakakliai narai, tetervinai, kurtiniai, pilkosios gervės, lututės, lėliai, juodosios meletos, lygutės. Šios rūšys įrašytos į EB Paukščių direktyvą. Sutinkamos šios gamtinės vertybės, įrašytos į EB Buveinių direktyvą: mažai mineralizuoti ežerai su būdmainių augalų bendrijomis, aktyvios aukštapelkės, tarpinės pelkės ir liūnai, vakarų taiga, pelkiniai miškai. Taip pat draustinyje randami į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti: ežerinės lobelijos, liekniniai beržai, baltakaktės skėtės, tetervinai.

Ešerinio ežero užpelkėjusioje apyežerėje 1985 m. aptikta ežerinė lobelija. Tai bene didžiausia šiuo metu žinoma Lietuvoje ežerinės lobelijos populiacija. Rytinėje dalyje lobeliją stelbia gana gausiai augančios kitos induočių augalų rūšys: snapuotoji viksva (Carex rostrata), puokštinė poraistė (Naumburgia thyrsiflora), ežerinis meldas (Schoenoplectus lacustris), balinis asiūklis (Equisetum fluviatile). Viso ežere dugne gausus distrofiniams ežerams būdingas dantytasis kiminas (Sphagnum denticulatum), pasitaiko Batrachospermum genties raudondumblių. Buveinės struktūra ateityje turi keistis dėl natūralaus ežero rūgštėjimo. Distrofizacijos procesas apėmęs didesnę ežero dalį – tokie ežerai priskiriami prie pusiau distrofinių ežerų. Jame auganti lobelija iš būdingų oligotrofiniams ežerams rūšių yra tolerantiškiausia vandens rūgštėjimui.

Labai negausi, dėl augalijos kaitos degradavusi liekninio beržo populiacija aptikta vakarinėje draustinio dalyje, kvartalų linijų susikirtimo vietoje, gana aukštais medžiais ir krūmais apaugusioje tarpinės pelkės dalyje (2008 m. duomenys).

Teritorijoje registruotos 3 saugomos bestuburių rūšys: baltakaktė skėtė (Leucorrhinia albifrons), dvijuostė nendriadusė (Graphoderus bilineatus), Šneiderio kirmvabalis (Boros schneideri).

Floros ypatumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Teritorijoje vyrauja sekliems minkšto vandens ežerams, aukštapelkėms, tarpinio tipo pelkėms, pelkiniams ir sausiems pušynams būdingos augalų rūšys. Iš mažamaisčiams ežerams būdingų rūšių vyrauja ežerinė lobelija, ežero rūgštėjimo ir distrofizacijos tendencijas rodo dantytasis kiminas (Sphagnum denticulatum) ir laiboji viksva. Tarpinėje pelkėje vyrauja laiboji ir aukštoji viksvos (Carex lasiocarpa ir Carex elata), baltoji saidra (Rhynchospora alba), pelkinė liūnsargė (Scheuchzeria palustris) ir smailiašakis kiminas (Sp hagnum cuspidatum).

Žolių ir krūmokšnių ardą sudaro bruknės (Vaccinium vitis-idaea), mėlynės (Vaccinium myrtillus), šilinis viržis, paprastoji pakalnutė (Convallaria majalis), pievinis kūpolis (Melampyrum pratense).

Draustinio buveinių ir augalijos ypatumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pelkėta apyežerė

Draustinio pelkėse vyrauja aukštapelkinio ir tarpinio tipo organiniai dirvožemiai, jo pakraščiuose, aukštesnėse vietose vyrauja skurdesni mineraliniai dirvožemiai.

Ešerinio ežeras yra seklus, minkšto vandens ežeras, susiformavęs neturtingų dirvožemių plotuose, apaugusiuose pušynais. Didesnė Ešerinio apyežerės dalis yra užpelkėjusi, tik rytiniame ežero pakraštyje vyrauja mineralinis gruntas. Čia susiformavusi ežerinės lobelijos bendrija, nedidelis ežerinis meldynas (Scirpetum lacustris), gana gausiai auga puokštinė poraistė (Naumburgia thyrsiflora), balinis asiūklis (Equisetum fluviatile), snapuotoji viksva (Carex rostrata). Nedidelių lobelijos sąžalynėlių pasitaiko šiauriniame pakraštyje iki kvartalinės linijos. Likusioje ežero dalyje, dėl pelkės apsupties turinčioje distrofiškumo bruožų, dugne gausiai auga dantytasis kiminas (Sphagnum denticulatum), pakraščiuose pasitaiko nedidelių laibosios viksvos (Carex lasiocarpa) sąžalynų. Ežerą, išskyrus rytinę pakrantę, supa siaura gailinio pušyno (Ledo-Pinetum sylvestris) juosta.

Pietinėje teritorijos dalyje prie apyežerės gailinio pušyno (Ledo-Pinetum sylvestris) prisišlieja magelaninio kiminyno (Sphagnetum magellanici) juosta, palaipsniui pereinanti į tarpinio tipo pelkę, kurioje vyrauja laibojo viksvyno (Caricetum lasiocarpae) ir kimininio saidryno (Sphagno -Rhynchosporetum albae) bendrijos, pačiuose pakraščiuose pereinančios į aukštųjų viksvynų (Caricetum elatae) bendrijas. Visame plote gausu ir degradavusių, ir gyvybingų aukštosios viksvos (Carex elata) kupstų.

Pelkinis miškas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pietinėje dalyje vyrauja atviri tarpinio tipo pelkių plotai, tačiau vakarinėje ir šiaurvakarinėje dalyje jie jau apaugę medžiais – pušimis ir beržais. Ilgainiui jie taps pelkinių miškų plotais. Šiauriau ežero plytinti pelkė nevienalytė. Paežerės gailinis pušynas pereina į mišrų pelkinį mišką, kuris, matyt, susiformavo ir vystosi tarpinės pelkės vietoje. Medžių aukštis ne visame plote vienodas – vietomis vyrauja 3-6 m, vienur aukštesni, kitur žemesni medžiai. Čia gana retame medžių arde vyrauja paprastoji pušis (Pinus sylvestris), bet gausiai auga ir plaukuotieji beržai (Betula pubescens) ir jų hibridai su karpotuoju beržu (Betula pendula). Arčiau ežero išsidėstęs pelkinio miško plotas palaipsniui pereina į gailinį pušyną. Aukštaūgis brandus pelkinis pušynas (Vaccinio uliginosi-Pinetum sylvestris) auga tik šiauriausioje teritorijos dalyje. Sausoje apyežerėje vyrauja įvairaus amžiaus pušynai, yra kirtaviečių, jaunuolynų.

Tarp pelkės medžių daugiausia 1-3 m aukščio pušų. Gailinis pušynas ir brandus pelkinis miškas pasižymi labai panašia rūšių sudėtimi, tik išsiskiria aukštesnėmis ir tankesnėmis pušimis. Apypelkio sausieji pušynai dažniausiai neturtingi rūšių. Vyrauja paprastoji pušis, pasitaiko karpotųjų beržų.

Krūmai ir krūmokšniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ryškus krūmų ardas nėra susiformavęs, tačiau pasitaiko pavienių ausytųjų karklų (Salix aurita), paprastųjų šaltekšnių (Frangula alnus). Savitas mišraus pelkėto miško plotas auga ties kvartalinių linijų susikirtimu, kurio krūmų aukšte auga liekninis beržas, gausūs karklai (Salix cinerea, Salix rosmarinifolia), paprastasis šaltekšnis. Mišriame pelkiniame miške geriau išsivystęs krūmų aukštas su liekniniu beržu, ausytuoju, pilkuoju ir pelkiniu karklais, paprastuoju šaltekšniu.

Krūmokšnių ardą sudaro durpyninis bereinis (Chamaedaphne calyculata), siauralapė balžuva (Andromeda polifolia), šilinis viržis (Calluna vulgaris), pelkinis gailis (Ledum palustre), juodoji varnauogė (Empetrum nigrum), paprastoji spanguolė (Oxycoccus palustris), durpyninis bereinis (Chamaedaphne calyculata).

Žolių, kiminų, samanų danga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žolių danga reta, iš pavienių kupstinių švylių (Eriophorum vaginatum) ir saulašarių (Drosera rotundifolia). Žolių dangoje dominuoja aukštapelkėms būdingas kupstinis švylys (Eriophorum vaginatum) ir tarpinėms pelkėms būdinga laiboji viksva (Carex lasiocarpa), pasitaiko melsvoji melvenė (Molinia coerulea). Kiminų dangoje vyrauja magelaninis kiminas (Sphagnum magellanicum) ir gegužlinis (Polytrichum strictum). Tarpkimsiuose sutinkamas smailiašakis kiminas (Sphagnum cuspidatum).

Draustinio samanų dangoje vyrauja paprastoji šilsamanė (Pleurosium schreberi), purioji dvyndantė (Dicranum polysetum), vietomis – šilinė plunksnė (Ptilium crista-castrensis) ir atžalinė gūžtvė (Hylocomium splendens). Aukštapelkės samanų dangoje vyrauja magelaninis, raudonasis ir rudasis kiminai dangoje vyrauja lūninis kiminas (Sphagnum teres).

Paukščiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Juodakaklis naras (Gavia arctica). Per Lietuvą driekiasi pietinė rūšies arealo riba. Čia reguliariai peri tik rytų Aukštaitijos nuošaliuose ežeruose miškingose vietovėse. Populiacija vertinama 8-10 perinčių porų. Draustinyje gali perėti viena pora.
  • Tetervinas (Tetrao tetrix). Lietuvoje gali gyventi apie 5 000 tetervinų. Didžiausią grėsmę kelia plėšrūnai: krankliai, kiaunės mangutai. Pavojingas trikdymas tuoktuvių metu. Rūšis pastoviai negausiai stebima teritorijoje. Gali perėti pavienės poros.
  • Kurtinys (Tetrao urogallus). Rūšis dažnesnė Pietų ir Rytų Lietuvoje. Šalies populiacija vertinama 300-400 patinų. Didelę žalą daro trikdymas, plėšrūnai. Šiems paukščiams labai svarbi miško paklotė. Visai šalia draustinio teritorijos yra pastovi kurtinių tuoktavietė. Kurtiniai draustinyje maitinasi, čia gali perėti pavieniai paukščiai.
  • Pilkoji gervė (Grus grus). 2001 m. šalies populiacija įvertinta 900-1200 perinčių porų. Viena pora eilę metų peri draustinyje.
  • Lututė (Aegolius funereus). Dažniausia aptinkama Rytų ir Pietų Lietuvos spygliuočių ir mišriuose miškuose, kur peri 300-500 porų. Dėl mažo tinkamų rūšiai buveinių ploto draustinyje gali perėti pavienės lutučių poros.
  • Lėlys (Caprimulgus europaeus). Būdingas sauso reto miško naktinis paukštis. Aptinkamas dideliuose sausuose pušynuose, rečiau mišriuose miškuose. Lietuvoje įprastas, bet negausus, tačiau Europoje sparčiai nykstantis. 2007 m. lėlio lizdas su dviem kiaušiniais buvo rastas pelkės mineralinėje salelėje, į šiaurę nuo Ešerinio ežero. Dėl mažo tinkamų rūšiai buveinių ploto teritorijoje gali perėti pavienės lėlių poros.
  • Juodoji meleta (Dryocopus martius). Aptinkama senuose aukštaliemeniuose pušynuose visoje Lietuvoje, pasiskirsčiusi tolygiai. Dėl mažo tinkamų rūšiai buveinių ploto teritorijoje gali perėti pavienės juodųjų meletų poros.
  • Lygutė (Lullula arborea). Lietuvoje paplitusi plačiai. Sutinkama miškingame kraštovaizdyje su sausesniais, smėlingais lengvais dirvožemiais, didelėse kirtavietėse, pamiškėse. Dėl mažo tinkamų rūšiai buveinių ploto teritorijoje gali perėti pavienės lygučių poros.

Žinduoliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Draustinyje žinduoliai menkai tyrinėti. Nežinoma jokių duomenų apie teritorijoje rastas saugomas žinduolių rūšis.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.