Inturkė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Portal.svg
Inturkė
Inturkė3.JPG

Inturkė
Koordinatės 55°09′36″š. pl. 25°33′40″r. ilg. / 55.160°š. pl. 25.561°r. ilg. / 55.160; 25.561 (Inturkė)Koordinatės: 55°09′36″š. pl. 25°33′40″r. ilg. / 55.160°š. pl. 25.561°r. ilg. / 55.160; 25.561 (Inturkė)
Apskritis Utenos apskrities vėliava Utenos apskritis
Savivaldybė Molėtų rajono savivaldybės vėliava Molėtų rajono savivaldybė
Seniūnija Inturkės seniūnija
Gyventojų (2011) 237
Commons-logo.svg Vikiteka InturkėVikiteka
Istoriniai pavadinimai rus. Интурки[1]
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)[2]
Vardininkas: Iñturkė
Kilmininkas: Iñturkės
Naudininkas: Iñturkei
Galininkas: Iñturkę
Įnagininkas: Iñturke
Vietininkas: Iñturkėje

Inturkė (arba Anturkė) – kaimas Molėtų rajono savivaldybėje, prie kelio  173  MolėtaiPabradė , 12 km į pietryčius nuo Molėtų. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Inturkė įsikūrusi Galuonų ežero Gėluoto įlankos šiauriniame krante. 3 km į šiaurės rytus yra Kertuojų ežero, 2 km į rytus – Išnarų ežeras. Į rytus nuo Inturkės yra Labanoro regioninis parkas. Yra paštas (LT-33007).

Aplinkinės gyvenvietės

Blank-50px.png MOLĖTAI – 13 km Blank-50px.png
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Ūta – 6 km
Joniškis – 14 km
PABRADĖ – 30 km

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Inturkė žinoma nuo 1373 m. XVI a. – seniūnijos centras. Nuo XVI a. A ir jos apylinkės priklausė Lietuvos d. kunigaikščio dvarui. 1555 m. pastatyta bažnyčia (perstatyta 1668 m., XVIII a. viduryje – XIX a. pirmoje pusėje).

1834 m. įsteigta pradžios mokykla, 19491953 m. septynmetė, 19532001 m. vidurinė, nuo 2001 m. Inturkės pagrindinė mokykla.

1860 m. pastatyta stačiatikių cerkvė. Per Antrąjį pasaulinį karą Inturkės gyventojai nukentėjo nuo Armijos Krajovos. 1941 m. liepos – rugpjūčio vokiečių okupacinės valdžios nurodymu nužudyta Inturkės žydų. 19471950 m. valsčiaus, vėliau apylinkės centras. 1949 m. įkurtas Inturkės kolūkis, kolūkio centrinė gyvenvietė. 1947 m. įsteigta biblioteka, 1960 m. įkurtas paštas, medicinos punktas, 1988 m. vaikų darželis, kultūros namai.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
19471950 m. Inturkės valsčiaus centras
19501995 m. Inturkės apylinkės centras
nuo 1995 m. Inturkės seniūnijos centras


Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Inturkės reginys
Akmuo su data
Inturkės bažnyčia

Inturkės planas linijinis. Centre – liaudiškojo romantizmo medinė Inturkės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, statyta XVIII a. viduryje – XIX a. pirmoje pusėje ir XVIII a. varpinė; jos žalvarinis varpas išlietas 1671 m., 1973 m. perkeltas iš Rudesos kapinių koplyčios. Vienanavę bažnyčios vidaus erdvę puošia giliais kesonais suskirstytos lubos, XVIII a. liaudiškojo baroko formų altorius, vertingi paveikslai („Šv. Barbora“, „Rožinio Švč. Mergelė Marija“, abu XVIII a., „Šv. Antanas“, XVIII a. pabaiga, „Švč. Mergelė Marija, pamynusi žaltį“, „Šv. Kazimieras“, abu XIX a., „Šv. Ambraziejus laimina Cezarį Teodorą“, 1873 m.), Kryžiaus kelio stočių paveikslai (1878 m., tapytojas Butkevičius). Paveikslo „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“ aptaisai – XVIII a.

Inturkės Dievo Motinos Užtarėjos cerkvėje, statytoje 1860 m. yra vertingos ikonos („Šv. Sava Višeriškis“, XIX a. vidurys, „Šv. Marija Magdalietė“, „Šv. Elijas“, „Šv. Aleksandras Neviškis“, „Šv. Mikalojus“, 1889 m. ir jų aptaisai. [3]

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1865 m. ir 2011 m.
1865 m.*[1] 1866 m. 1905 m.[4] 1923 m.sur.[5] 1959 m.sur.[6] 1970 m.sur.[7]
104 414 792 183 217 188
1977 m.[8] 1979 m.sur.[9] 1985 m.[10] 1989 m.sur.[11] 2001 m.sur.[12] 2011 m.sur.[13]
230 261 237 282 324 237
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Nuotraukos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 342 psl. (Wikisources.org)
  2. Lietuvos vietovardžiai (VLKK)
  3. Inturkė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 186 psl.
  4. Гошкевич И.И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. Вильна, 1905.
  5. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  6. InturkėMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 645 psl.
  7. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  8. InturkėLietuviškoji tarybinė enciklopedija, IV t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.IV: Gariga-Jančas, 489 psl.
  9. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  10. Inturkė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. 59 psl.
  11. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  12. Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  13. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]