Krekenavos regioninis parkas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Krekenavos regioninis parkas.png
Krekenavos regioninis parkas
IUCN V kategorija (saugomas kraštovaizdis)
Nevėžis ties Gringaliais
Nevėžis ties Gringaliais
Vieta: Panevėžio rajonas, Kėdainių rajonas, Lietuvos vėliava Lietuva
Žemėlapis rodantis Krekenavos regioninis parkas vietą.
Krekenavos regioninis parkas
Koordinatės: 55°30′0″N 24°04′0″E / 55.50000°N 24.06667°E / 55.50000; 24.06667Koordinatės: 55°30′0″N 24°04′0″E / 55.50000°N 24.06667°E / 55.50000; 24.06667
Plotas: 119,68 km²
Įkurtas: 1992 m.
Valdymas: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba
Commons-logo.svg Vikiteka: Krekenavos regioninis parkasVikiteka

Krekenavos regioninis parkas įsteigtas Panevėžio (didžioji dalis) ir Kėdainių rajonuose 1992 m. rugsėjo 24 d., siekiant išsaugoti Nevėžio vidurupio paslėnio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti. Bendras regioninio parko plotas 11 968 ha. Regioninį parką valdo biudžetinė įstaiga – Krekenavos regioninio parko direkcija, priklausanti Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos ir įsikūrusi Krekenavoje.

Teritorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įvažiavimas į parką šiauriau Surviliškio

Parkas driekiasi abipus Nevėžio slėnio, aprėpia dalį Krekenavos, Upytės, Naujamiesčio ir Ramygalos seniūnijų Panevėžio rajone bei dalį Surviliškio seniūnijos Kėdainių rajone. Parke vyrauja būdingas Vidurio Lietuvos žemumai kraštovaizdis, čia išlikęs raiškus Nevėžio senslėnis su daugybe intakų, senvagės liekanų, vešlios slėnio pievos, vaizdingi Liaudės, Linkavos, Upytės žemupiai, jų slėniai. Miškuose gausu augalų ir gyvūnų, nemažai jų – retų rūšių. Išlikę senų ąžuolynų. Įspūdinga liepų alėja Daniliškio parke. Žvejai ir poilsiautojai pamėgę Nevėžio pakrantes. Plyti moreninės lygumos, vietomis paįvairintos aliuvinės kilmės banguotu ir kauburiuotu paviršiumi. Parke vyrauja drėgni, daugiausia mišrūs medynai, vietomis yra ąžuolynų bei uosynų.

Žemėnauda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miškai užima 43 %, vandens telkiniai – 16 %, pelkės – 3 %, žemės ūkio naudmenos – 33 %, gyvenvietės – 3 % regioninio parko ploto.

Funkcinio prioriteto zonos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kraštovaizdžio ir biologinė įvairovė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nevėžis ties Burveliais
Daniliškio liepų alėja

Kraštovaizdžio tipai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Regioniniame parke kraštovaizdžio įvairovę lemia vienam morfologiniam kraštovaizdžio rajonui priskiriami mažai miškingo stačiašlaičio išplautinio slėnio, negilaus sukultūrinto protakinio mažai sukultūrintų erozinių slėniukų ir miškingos bei agrarinės moreninių lygumų kraštovaizdžio tipai.

Gamtos vertybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nevėžio senslėnis – didžiausia Lietuvos vidurio žemumos kraštovaizdžio vertybė. Tai lyg atversta upės istorijos knyga. Upė čia išraito įvairias kilpas. Daugybė pasagos pavidalo senvagės liekanų atsirado ilgainiui keičiantis upės vagai. Nevėžis turi keistą savybę – teka priešinga paviršiaus nuolydžiui linkme į pietus, tuo tarpu Vidurio Lietuva žemėja į šiaurę. Plaukiant upe galima stebėti kaip vis labiau aukštėja upės šlaitai, o vaga tarsi pamažu grimzta gilyn. potvynių metu Nevėžis plačiai išsilieja ir apsemtų pakrančių pievose palieka daug dumblo bei suformuoja daugybę netaisyklingos formos ežerokšnių, kūdrų. Mažai žmogaus pertvarkytas Nevėžio senslėnio kraštovaizdis – poledynmečio laikų palikimas.

Beveik pusė parko teritorijos užimančiuose miškuose gausu ąžuolų, uosių, miškapievių. Tokios sąlygos palankios stambiems kanopiniams žvėrims ir daugeliui paukščių.

Augalija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Seni ąžuolynai, užmirkę, pelkėti medynai, net maži gojeliai dirbamų laukų apsuptyje – tai daugybės augalų ir gyvūnų buveinės. Miškuose tarpsta tuklės, atgiriai, plačialapės klumpaitės. Nevėžio slėnyje bei jo intakų – upelių slėniuose yra išlikusių natūralių pievų bendrijų. Tai labai svarbios, visur sparčiai nykstančios, itin saugotinos buveinės. Čia auga retos augalų rūšys – boloninis katilėlis, raudonžiedis bėrutis, tuščiaviduris rūtenis, šalmuotoji gegužraibė, karališkoji glindė, rudoji viksvuolė ir kt. Gamtos ir kraštovaizdžio vertybių apsaugai įsteigtas Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio draustinis.

Naujamiestyje yra ąžuolynas.

Gyvūnija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sutinkami reti vabzdžiai: juodasis apolonas, pietinė hesperija, niūriaspalvis auksavabalis, elniavabalis, ūsuotis dailidė; varliagyviai: skiauterėtasis tritonas, nendrinė rupūžė; paukščiai: vapsvaėdžiai, pilkosios meletos, švygždos ir kt. Peri juodieji gandrai, ereliai rėksniai.

Nevėžyje gausu žuvies: lydekų, karšių, starkių. Parke gyvena stumbrai (Bison bonasus). Dalis jų veisiami Pašilių stumbryne, kiti vaikšto laisvėje (apie 30 gyvūnų banda). Miškuose itin paplitę taurieji elniai, šernai, stirnos, danieliai. Nevėžyje ir jo intakuose gyvena slapukės ūdros, gausu bebrų.

Dirbamų laukų platybėse naktimis galima išgirsti putpelių ir griežlių balsus. Senų dvarų parkuose, kaimuose bei gyvenvietėse vakarėjant galima išvysti plevenant daugybę šikšnosparnių – tai paslaptingi, reti bei saugomi gyvūnai, besikuriantys įvairiose palėpėse, senų medžių drevėse.

Saugomos rūšys ir bendrijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bendras augalų rūšių skaičius 1013, iš jų 1 saugoma Europos Bendrijos, 31 įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Bendras gyvūnų rūšių skaičius 844:

  • Žinduolių – 44 (2 saugomos Europos Bendrijos, 8 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą);
  • Paukščių – 160 (23 saugomos Europos Bendrijos, 16 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą);
  • Žuvų – 22;
  • Varliagyvių ir roplių – 14 (1 saugoma Europos Bendrijos, 2 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą);
  • Bestuburių – 604 (4 saugomos Europos Bendrijos, 7 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą).

Kraštovaizdyje išsiskiria Linkavos hidrografinis ir Upytės geomorfologinis draustiniai. Miškų ir pelkėtų vietų gamtos vertybės saugomos Gringalių botaniniame – zoologiniame ir Ramygalos telmologiniame draustiniuose.

Gamtos objektai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gringalių miškas
  • Akmuo Rapolas – 14,54 m apimties, 2,55 m aukščio, 5,14 m ilgio ir 4,18 m pločio akmuo, gulįs Linkavos hidrografiniame draustinyje, Linkavos upelyje, prie Krekenavos girininkijos. Patogu pasiekti iš Krekenavos girininkijos kiemo.
  • Daniliškio liepų alėja – buvusio Daniliškio dvaro alėjoje auga apie 350 medžių, alėja driekiasi 260 m. Patogu atvykti nuo kelio Krekenava-Šventybrastis.
  • Kalnelio daugiakamienė pušis – šakotas medis, kurio aukštis apie 14 metrų, stovi Naujamiesčio girininkijoje. Trys kamienai, kurių kiekvieno apimtis – 2,30 m, 2,18 m ir 1,65 m, kiekvienas jų apaugęs daugybe išsiraičiusių šakų.
  • Gringalių miško ąžuolas – 4,95 m apimties, 1,57 m skersmens, 25 m aukščio. Ąžuolas auga Gringalių botaniniame draustinyje.
  • Gringalių miško eglė – skersmuo 79 cm, apimtis 2,57 m, aukštis – 28 m.
  • Septynliemenis ąžuolas – aukštis 34 m.

Kultūros vertybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kultūriniai draustiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Krekenavos bažnyčia

Kultūros paveldui išsaugoti skirti du draustiniai:

  • Krekenavos urbanistinis draustinis, kurio tikslas išsaugoti Krekenavos miestelio planinę erdvinę struktūrą
  • Upytės memorialinis draustinis, skirtas išsaugoti istoriniu požiūriu vertingą Upytės miestelį su Augustavos ir Upytės buvusių dvarų sodybomis bei piliaviete – Čičinsko kalnu. Manoma, kad čia buvo Upytės žemės, minimos nuo XIII a. centras. Kadaise čia stovėjo pilis, tapusi kovų su Livonijos ordinu centru. Upytės pilis buvo dar XVI a. Piliakalnis garsėja padavimais apie nedorą poną Čičinską.

Istorijos vertybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaizdas nuo Bakainių piliakalnio
Kelias Krekenava–Naujamiestis netoli Vadaktų

Regioniniame parke nemažai unikalių kultūros vertybių. Yra išlikę žymaus dievdirbio Vinco Svirskio (1835–1916) kūrinių. Tai kryžius Iciūnų kaime, kryžiaus fragmentas Mučiūnų kaime, šventųjų skulptūros Vadaktėlių bažnyčioje bei vienas kryžius, saugomas Krekenavos bažnyčioje.

Palei Nevėžį ir jo intakų slėnius išsimėčiusių dvarų išlikę tik nedideli fragmentai: Ūdrų dvarų architektūros ansambliai, Daniliškio ir Rodų dvarų terasiniai parkai, Levaniškio dvaro parkas. Linkavičių-Slabados dvare 1825 m. veikė audinių žvilginimo dirbtuvė ir vienintelė to meto Lietuvoje vario liejykla, 1859 m. buvo spirito varykla ir malūnas.

  • Bakainių piliakalnis su prie stataus Liaudės upės kranto stūksančiu, 170 m ilgio ir 75 m pločio priešpiliu, apjuostas 5 m pylimu.
  • Burvelių alkakalnis, vadinamas Koplyčkalniu, apipintas legendų ir minimas XIV a. vokiečių kronikose. Yra Nevėžio kairiajame krante, Nevėžio ir Liepupio santakoje esančiame atragyje, 300 m į vakarus nuo kelio Krekenava-Šventybrastis. Kalva maždaug 300 × 100 m, apaugusi medžiais. Šlaitai statūs.
  • Barinės kapinynas, kuriame mirusieji X–XV a. buvo laidojami su žirgų aukomis.
  • Rodų koplyčia–mauzoliejus. Projektuota italų architekto L. C. Anikinio, pastatyta 1861 m. Koplyčioje buvo palaidoti dvarininkai Švonickiai, joje palaidotas ir 18631864 m. sukilimo dalyvis, dailininkas Romanas Švoinickis (18451915 m.) Koplyčia restauruota 19892000 m.

Muziejai, ekspozicijos, parodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laisvalaikis ir pramogos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žvejybai tinka Nevėžis. Čia plėtojamas vandens turizmas: galima plaukioti baidarėmis, parko direkcija yra parengusi poilsinį-pažintinį maršrutą „Kelionė Nevėžiu ir jo pakrantėmis“. Ši kelionė vandeniu tęsiasi apie 30 km. Čia patogu atvykti ir keliauti automobiliais – dauguma parko teritorijos svarbių kelių yra asfaltuoti. Sudaryti maršrutai žygiams dviračiais. Čia siūloma pakeliauti ir pėstiesiems, pabūti regioninio parko gamtoje. Parke švenčiami Žolinės atlaidai (Krekenava), vyksta „Lino žiedo“ poezijos konkursas, rudeninės paukščių palydos.

Pažintinio turizmo maršrutai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stumbryno gamtos takas, skirtas miške augančių augalų ir čia gyvenančių gyvūnų pažinimui. Jo ilgis 2 km. Aplankę 11 stotelių, pamatysite stumbryno namelį, senąją pušį „Mariją“, stumbrų aptvarus, inkilą šikšnosparniams, mišrų medyną su ąžuolais, drėgną pelkiagirį, mėlynšilį, inkilą miegapelėms, miško aikštelę pušyne, senąją laisvųjų stumbrų šėryklą, juodalksnyną. Stumbrynas, įkurtas 1969 m. Pašilių miške ties Girelės viensėdžiu, įrengus 50 ha ploto aptvarus. Iš Rusijos Prioksko rezervato buvo atvežta stumbrų pora. Šiuo metu aptvaruose gyvena 19 stumbrų. Apie 40 žvėrių vaikšto laisvėje, iki 30-40 km nutoldami nuo stumbryno. Stumbrynas, įkurtas kaip šių žvėrių veislynas, pastaruoju metu labiau domina ir vilioja Krekenavos regioninio parko lankytojus iš visos Lietuvos bei daugelio pasaulio kraštų.

Girinio takas įrengtas Krekenavos girininkijos Varnakalnio miške. Tai pusės kilometro ilgio takas, skirtas susipažinti su labiausiai Lietuvos miškuose paplitusiomis medžių rūšimis, miško ardais, pagrindiniais miško priežiūros ir apsaugos darbais, pagrindinėmis miškininkystės sąvokomis. Visa informacija pateikta penkiose stotelėse. Miško lankytojus pasitinka Girinio tako vartai. Tako pabaigoje esančiame Girinio namelyje – pavėsinėje eksponuojama miško žvėrių ir paukščių nuotraukos, jaunųjų miško lankytojų piešiniai, kūrybiniai darbai. Iš bokštelio atsiveria vaizdingas Linkavos upelio slėnis ir skardis.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]