Vadaktėlių šv. Jono Nepomuko bažnyčia

Koordinatės: 55°37′49.33″ š. pl. 24°6′57.6″ r. ilg. / 55.6303694°š. pl. 24.116000°r. ilg. / 55.6303694; 24.116000
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

55°37′49.33″ š. pl. 24°6′57.6″ r. ilg. / 55.6303694°š. pl. 24.116000°r. ilg. / 55.6303694; 24.116000

Vadaktėlių šv. Jono Nepomuko bažnyčia
Vyskupija Panevėžio
Dekanatas Panevėžio-Krekenavos
Savivaldybė Panevėžio rajonas
Gyvenvietė Vadaktėliai
Statybinė medžiaga medis
Pastatyta (įrengta) 1910 m.

Vadaktėlių šv. Jono Nepomuko bažnyčia – bažnyčia, stovinti Vadaktėlių kaime, 7 km į pietus nuo Naujamiesčio, Nevėžio dešiniajame krante. Turi neogotikos ir liaudies architektūros bruožų.

Pietinis šonas
Galinė dalis

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dokumentuose minima 1773 m. remontuota Vadaktėlių koplyčia. Manoma, jog jos fundatorius buvo Kuršo kunigaikštis Petras Bironas. Centrinis bažnyčios altorius padarytas 1773–1880 metais. Vadaktėlių dvaro savininkai Izabelė ir Ivonas Kopanskiai koplyčią 1880 m. suremontavo. Ją 1881 m. gegužės 17 d. konsekravo pavyskupis Aleksandras Beresnevičius. Izabelė Kopanskienė bažnyčiai dovanojo 8,5 dešimtinės žemės, skyrė 160 rb per metus, prievolių.

19021905 m. Vadaktėlių kuratas buvo kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas. Kunigo Aleksandro Garnevičiaus rūpesčiu 1910 m. bažnyčiai pristatyti bokštai, ji suremontuota. 1930 m. įsteigta parapija. Po Antrojo pasaulinio karo klebonas Gediminas Ignas Blynas (19171981) suremontavo bažnyčią, subūrė parapijos chorą, rūpinosi vaikų katekizacija.

1956 m. iš Sibiro grįžęs klebonas Alfonsas Kadžius pats išdažė bažnyčią.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčia turi neogotikos (bokštuose) ir liaudies architektūros bruožų, stačiakampio plano, su trisiene apside, dvibokštė, su bokšteliu. Vienanavė. Šventorius apsodintas gyvatvore. Jame yra kapinės. Interjere yra 1725 metais nuliedintas varpas, ir XVIII amžiaus pabaigoje tapytas kunigaikščio P. Birono portretas, ir to paties šimtmečio krikštykla, dvi drožėjo V. Svirskio skulptūros – „Šventas Petras“ ir „Šventas Povilas“.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]