Serbijos kultūra

Šiame straipsnyje aprašoma Serbijos kultūra – serbų kalba ir literatūra, taip pat su Serbija ir serbais susijusi muzika, menas, tradicijos ir virtuvė.

Serbija yra Europos šalis, kuriai būdinga didelė kultūrinė įvairovė. Šią įvairovę nulėmė tai, kad jos teritorija ėjo ribos tarp didžiųjų imperijų: iš pradžių tarp Rytų ir Vakarų Romos imperijų, vėliau tarp Osmanų ir Austrijos-Vengrijos imperijų. Dėl to šiaurinė šalies dalis kultūriškai priklauso Vidurio Europai, o pietūs – greičiau Rytų Europai ar Balkanų regionui. Be abejo, abu šie regionas veikė vienas kitą ir ribos tarp šiaurės ir pietų dažnai yra tik dirbtinės.

Bene didžiausią įtaką Serbijos kultūrai padarė Bizantijos imperija. Iš pradžių serbai imperatorių vardu prižiūrėjo bei saugojo Bizantijos ir Frankų valstybės pasienį. Kiek vėliau tauta tapo nepriklausoma; ji buvo pakrikštyta graikų misionierių ir pradėjo naudoti kirilicą. Serbai tapo Rytų stačiatikių bažnyčios, o ne Katalikų bažnyčios dalimi. 1219 m. Serbijos stačiatikių bažnyčia įgijo autokefaliją nuo Konstantinopolio. Viduramžiais pastatyti Serbijos vienuolynai yra ryškus Bizantijos įtakos ženklas. Šių vienuolynų freskos ne tik hagiografinės, bet atspindi ir istorinius regiono įvykius. Katalikų bažnyčia taip pat siekė įtakos serbų valstybėse, pvz., popiežius karūnavo Stefaną Nemaničių pirmuoju Serbijos karaliumi. Viduramžiais didelę įtaką serbų gyvenamiems pakrantės regionams darė Venecijos respublika. Visgi Katalikų bažnyčia gerokai mažiau paveikė serbų kultūrą.

1459 m. Serbiją užkariavo Osmanų imperija, kuri kelis šimtmečius valdė jos teritoriją. Osmanų valdymo laikotarpiu serbų kultūra, ypač pietiniuose regionuose, po truputį nyko. Tai ypač pasireiškė per meno dirbinius. O šiaurinius regionus valdė Habsburgai. 1815 m. iš Centrinės Serbijos regionų sudaryta Serbijos Kunigaikštystė pradėjo plėstis į Osmanų ir Habsburgų valdomus, daugiausia serbų gyvenamus, regionus. Su nepriklausomos Serbijos valstybės atsikūrimu Serbijos kultūra atgavo galimybes laisvai plėtotis.

Visuomenė

Religija

Šv. Savos katedra yra viena didžiausių cerkvių pasaulyje ir yra pagrindinis Belgrado simbolis

„Kristaus maudymas“ yra viena žymiausių viduramžių freskų, kuri kartu su Levišo Dievo Motinos cerkve buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Deja, cerkvė buvo sudeginta 2004 m., po Kosovo neramumų, o freska buvo sunaikinta

Pietų slavų masinis krikštijimas prasidėjo VII a., dar prieš didžiąją schizmą, kurios metu krikščionybė skilo į stačiatikybę rytuose ir Romos Katalikų Bažnyčią vakaruose. Iki tol Serbijos teritorijoje klestėjo ikikrikščioniškoji slavų religija. Dalis serbų buvo pakrikštyti Heraklėjo valdymo laikotarpiu (610–641 m.), bet galutinai tauta buvo pakrikštyta 869 m. Šv. Kirilo ir Metodijaus – stačiatikių misionierių, kurie buvo išsiųsti Bazilijaus I Makedoniečio vardu. Po didžiosios schizmos žmonės, kurie gyveno Bizantijos imperijos įtakos zonoje, tapo stačiatikiais, o tie, kurie gyveno Šventosios Romos imperijos įtakos zonoje, tapo katalikais. Vėliau, atėjus Osmanų imperijai, dalis serbų atsivertė į islamą. Jų palikuonys šiais laikais priklauso goranų arba bosnių etninėms grupėms.

„Baltasis angelas“

Serbijos stačiatikių bažnyčia buvo vakariausias stačiatikybės bastionas Europoje. Didelę įtaką jai padarė tiek katalikybė, tiek islamas.

Antrojo pasaulinio karo metu serbai, gyvenę Nepriklausomoje Kroatijos valstybėje, buvo persekiojami fašistinio Ustašio – Kroatijos revoliucinio sąjūdžio, kurio nariai pripažino serbus tik kaip „kitokio tikėjimo kroatus“ ir turėjo ideologinę viziją, kad trečdalį serbų reikia nužudyti, trečdalį – atversti į katalikybę, o likusį trečdalį – ištremti. Viso to rezultatas buvo toks, kad bent 300 000 žmonių buvo nužudyti, 250 000 atversti į katalikybę, o 250 000 ištremti.

Asmenvardžiai

Vardai

Serbijoje įprasta, kad vaikui yra suteikiamas vardas, kurį išrenka tėvai, bet patvirtina vaiko krikštatėviai (krikštatėviai paprastai patvirtina tėvų pasirinkimą). Vardas rašomas prieš pavardę. Pavyzdžiui, dažniausiai yra rašoma „Željko Popović“, kur „Željko“ yra vardas, o „Popović“ – pavardė. Moteriški vardai paprastai baigiasi galūne „-a“, pavyzdžiui, „Dragana“.

Populiariausi vardai yra serbų (slavų), krikščionių (bibliniai), graikų arba lotynų kilmės. Žemiau pateikiami keli pavyzdžiai:

• serbiški: Dragana, Dušan, Milan, Milica, Miloš, Nemanja, Uroš, Vuk;
• graikiški: Aleksandr, Anastasija, Anđela, Đorđe, Jelena, Katarina, Nikola, Stefan;
• bibliniai: Ana, Lazar, Luka, Jovan arba Ivan, Marija, Marko, Matija, Mihajlo, Pavle, Petar;
• lotyniški: Antonije, Roman, Srđan, Valentina.

Pavardės

Dauguma serbiškų pavardžių turi priesagą „-ić“ (tariama „-ič“, kirilica: „-ић“). Lietuviškai serbiškos pavardės dažnai rašomos „-ič“ arba „-ičius“, pavyzdžiui, serbų matematikas Milutin Milanković sulietuvintai yra vadinamas Milutinu Milankovičiumi.

„-ić“ priesaga (kiti jos variantai yra priesagos „-ović“/„-ević“) reiškia mažybinę vardo (dažniausiai tėvo) formą. Pavyzdžiui, pavardė Petr(ov)ić reiškia mažasis Petras (arba panašiai kaip lietuvių kalboje būtų Petraitis). Apskaičiuota, kad maždaug du trečdaliai serbiškų pavardžių baigiasi „-ić“ priesaga.

Kitos, taip pat paplitusios pavardžių priesagos, yra „-ov“ ir „-iv“. Jos reiškia kieno nors priklausomybę. Pavyzdžiui Nikola sūnus turės pavardę Nikolin, Petario sūnus – Petrov, o Jovano sūnus – Jovanov. Tokios priesagos pavardės dažniausiai būdingos serbams, kilusiems iš Voivodinos provincijos.

Dažniausiai paplitusios serbiškos pavardės yra Marković, Nikolić, Petrović ir Jovanović.

Virtuvė

Susuktas burekas, patiektas su rakija

Dauguma žmonių Serbijoje valgo tris kartus per dieną: pusryčius, pietus ir vakarienę. Pietūs serbams yra svarbiausias ir sočiausias dienos valgis. Tradiciškai serbai valgydavo tik pietus ir vakarienę, o pusryčius jie pradėjo valgyti tik XIX a. antroje pusėje.

Tradicinė serbų virtuvė yra gana įvairi, galima sakyti, kad ji yra Vidurio Europos, Viduržemio jūros ir Artimųjų Rytų virtuvių derinys. Čevapis, kuris yra gaminamas iš ant grotelių keptų, gerai pagardintų įvairios maltos mėsos paplotėlių, yra laikomas nacionaliniu serbų virtuvės patiekalu. Kiti populiarūs patiekalai yra koliva, kuri valgoma religinių apeigų metu, serbiškos salotos, sarma (įdaryti kopūstai), podvarak (kepta mėsa su raugintais kopūstais) ir musaka. Česnica yra tradicinė Kalėdų dienos duona.

Naminiai patiekalai

Daugybė maisto produktų, kuriuos vakariečiai paprastai perka prekybos centruose, pavyzdžiui, rakiją (vaisių brendis), džemą, želę ir marinuotus produktus (ypač raugintus kopūstus, ajvarą ir dešreles), serbai gamina namuose. Gaminimo namuose priežastys svyruoja nuo ekonominių iki kultūrinių. Maisto ruošimas yra svarbi serbų šeimos tradicijų dalis.

Desertai

Serbiški desertai yra centrinės Serbijos ir kitų Balkanų šalių desertų mišinys. Dažniausiai patiekiami desertai yra uštipcis, tulumba, krofnė ir palačinka (lietiniai). Slatko yra populiarus tradicinis serbiškas desertas, populiarus visoje Serbijoje. Jo galima rasti visuose serbiškuose restoranuose, taip pat šalyse, kuriose yra daug emigrantų iš Serbijos.

Gėrimai

Serbijoje yra suvartojama daug alaus. Populiariausi prekės ženklai yra Jelen Pivo ir Lav Pivo. Rakija – vaisių brendis, o viena populiariausių jo atmainų yra slyvų brendis slivovica (nuo serbiško žodžio šlijva, kuris reiškia slyva). Slivovica yra nacionalinis Serbijos gėrimas. 70 % vietinių slyvų yra sunaudojamos būtent gėrimui gaminti. Taip pat populiarus yra naminis vynas. Šalyje taip pat daug geriama ir turkiškos kavos.

Kalba

Serbų kalba yra vienintelė europinė kalba, kuri naudoja du alfabetus: kirilicą ir lotynišką abėcėlę. Iliustracijoje vaizduojama ištrauka iš Vuko Karadžičiaus „Serbų liaudies poemos“ (1841 m.)

Serbai šneka serbų kalba, kuri priklauso pietų slavų kalbų grupei. Ją galima priskirti pietvakarių slavų kalbų pogrupiui, kartu su serbų-kroatų ir slovėnų kalbomis. Serbų kalba šnekantys gali susikalbėti su žmonėmis, kalbančiais kroatų ir bosnių kalbomis.

Serbų kalba turi kelias tarmes. Bendrinė serbų kalba yra kilusi iš štokavų tarmės.

Serbų kalba yra oficiali kalba Serbijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje ir Juodkalnijoje. Vengrijoje, Slovakijoje, Kroatijoje, Šiaurės Makedonijoje ir Rumunijoje serbų kalba yra regioniniu mastu pripažinta mažumų kalba.

Serbų kalba turi istorinių atmainų, pavyzdžiui, senoji serbų kalba ir slavų-serbų kalba, kuri yra bažnytinės slavų, rusų ir serbų kalbų mišinys.

Serbų kalba yra vienintelė europinė kalba, naudojanti du alfabetus: kirilicą ir lotynišką abėcėlę. Serbų abėcėlę 1814 m. sugalvojo Vukas Karadžičius, sukūręs abėcėlę fonetiniais principais. Pati kirilica atsirado, kai Šv. Kirilas ir Metodijus šiek tiek pakeitė graikų raštą. Lotyniška abėcėlė, naudojama serbų kalboje, yra Liudevito Gajaus lotyniškos abėcėlės versija. Ja naudojasi visos pietvakarių slavų kalbos.

Kai kurie serbų kalbos žodžiai yra kilę iš kitų kalbų, dažniausiai iš turkų, vokiečių, italų kalbų. Vengrų kalbos kilmės žodžiai dažniausiai vartojami Serbijos šiaurėje, o graikų kalbos – liturgijoje. Du iš serbų kalbos kilę ir plačiai vartojami kitose kalbose žodžiai yra vampyras ir paprika. Slivovica ir čevapis, kiti du serbiški žodžiai, išplito kartu su serbišku maistu ir gėrimais. Kitas kalbas paprika ir slivovica pasiekė per vokiečių kalbą (į vokiečių kalbą paprika atėjo per vengrų kalbą). XVIII a. vampyras taip pat pasiekė daugumą Vakarų Europos kalbų per tekstus vokiečių kalba ir nuo to laiko plačiai paplito visame pasaulyje.

Literatūra

Miroslavo evangelija, išspausdinta 1186 m. ir įtrauka į UNESCO „Pasaulio atminties“ programą

Serbijos literatūros pradžia siejama su IX a. misionierių ir slavų raštijos kūrėjų Kirilo ir Metodijaus bei jų mokinių veikla. Žymiausias Serbijos senosios raštijos kūrinys yra 1186 m. išleista Miroslavo evangelija. 2005 m. evangelija buvo įtraukta į UNESCO programą „Pasaulio atmintis“. Serbų epai buvo viena svarbiausių serbų viduramžių literatūros dalių. Epai dažniausiai pagrįsti istoriniais įvykiais, pavyzdžiui, Kosovo mūšiu.

Serbų literatūra suklestėjo XX a. Tuo laikotarpiu iškilo daugybė jaunų ir talentingų rašytojų. Ivo Andričius, Milošas Crnjanskis, Meša Selimovičius, Borislavas Pekičius, Danilo Kišas, Miloradas Pavičius, Davidas Albaharis, Miodragas Bulatovičius, Dobrica Čosičius ir Zoranas Živkovičius yra žinomiausi to meto serbų rašytojai. Jelena Dimitrijevič ir Isidora Sekulič yra žymiausios XX a. pradžios moterys rašytojos, o Svetlana Velmar-Jankovič yra žinomiausia XX a. vidurio – XXI a. pradžios moteris romanistė. 1961 m. Ivo Andričiui buvo skirta Nobelio literatūros premija.

Miloradas Pavičius yra vienas labiausiai pripažintų Serbijos rašytojų. Žymiausias jo romanas, Chazarų žodynas, buvo išverstas į 40 kalbų.

Tradicijos ir papročiai

Serbai turi daugybę tradicijų. Viena iš jų yra slava – išskirtinis serbų paprotys. Iš visų slavų tautų bei stačiatikių, vieninteliai serbai turi šią tradiciją. Slava yra šeimos šventojo globėjo šventė. Skirtingai nuo daugumos papročių, kurie būdingi visai tautai, kiekviena šeima švenčią slavą skirtingu metu – būtent to šventojo dieną. Todėl slava neturi vienos tam skirtos dienos. Slava yra paveldima. Dažniausiai šventasis pereina iš tėvo sūnui. Jei šeima neturi sūnaus, o dukra su vyru lieka gyventi dukros tėvų namuose, švenčiama yra žmonos, o ne vyro slava. Kiekviena šeima turi tik vieną šventąjį, kurio dieną švenčia. Šventės metu susirenka visa šeima. Jei šventasis turi dvi šventojo dienas (pavyzdžiui, Šv. Mikalojus, Jonas Krikštytojas, Šv. Jurgis, Arkangelas Gabrielius, Arkangelas Mykolas, apaštalai Petras ir Paulius), abi dienos yra švenčiamos.

Serbai labai šeimyniški. Daug ką pasako tai, kad serbų kalboje gausu žodžių, apibūdinančių šeimą ir giminystę.

Slava yra šeimos šventė, kurios metu yra pagerbiamas šeimos šventasis. Tradicija įtraukta į UNESCO nematerialaus pasaulio paveldo sąrašą

Serbai taip pat turi tradicinį liaudies šokį, kolo, kuris šokamas taip pat ir Juodkalnijoje (ten vadinamas oro) bei Šiaurės Makedonijoje. Šokio metu grupė žmonių (nuo trijų iki keliolikos), laikydami vienas kitą už rankų arba liemens, šoka, sudarydami apskritimą, puslankį arba spiralę. Panašūs šokiai atliekami ir kitose regiono kultūrose.

Badnjakas – viena svarbiausių serbų kalėdinių tradicijų

Serbai taip pat turi ir savo kalėdinius papročius. Serbijos stačiatikių bažnyčia naudoja tradicinį Julijaus kalendorių, pagal kurį Kalėdos (gruodžio 25 d.) išpuola sausio 7 d. pagal Grigaliaus kalendorių. Dėl šios priežasties serbai Kalėdas švenčia su Jeruzalės, Rusijos, Gruzijos ir Ukrainos stačiatikių bažnyčiomis. Viena pagrindinių serbų kalėdinių tradicijų yra badnjako kirtimas. Ankstyvą Kūčių rytą, šeimos galva eina į mišką nukirsti jauno ąžuolo, kuris yra vadinamas badnjaku. Ąžuolas tada nešamas į bažnyčią, kur jis yra pašventinamas. Tuomet ąžuolo šakos nukertamos, sumaišomos kartu su kviečiais ir sudeginamos židinyje. Badnjako deginimas yra pagoniškos kilmės ritualas ir laikomas auka Dievui (arba seniesiems pagonių dievams), kad ateinantys metai atneštų daug maisto, laimės, meilės, sėkmės ir turtų. Šiais laikais daugybė serbų, ypač gyvenančių miestuose, bažnyčioje gauna nedidelį ąžuolo, kviečių ir kitų šakų ryšulėlį, kurį parsineša namo ir sudegina. Kūčių metu namų ir bažnyčių grindys dažniausiai yra padengiamos šienu, kad primintų arklidę, kurioje gimė Jėzus Kristus.

Pačią Kalėdų dieną Serbijoje dažniausiai valgomas skrudintas paršelis. Česnica – ypatinga apeiginė duona, yra laikoma svarbiausiu kalėdiniu patiekalu. Duonoje įkepama moneta. Kalėdinių pietų metų serbai laužia duoną ir tikima, kad tas, kuris gauna gabaliuką su moneta, turės laimingiausius metus.

Serbijoje Kalėdos nėra siejamos su dovanomis, tačiau Kalėdos yra Šv. Mikalojaus, vaikų globėjo, diena. Todėl tradiciškai dovanos dovanojamos tik vaikams. Vis dėlto, dauguma serbų dovanomis keičiasi Naujųjų Metų dieną. Kalėdų Senelis ir Kalėdų eglutė taip pat yra populiarūs Serbijoje, bet jie yra globalizacijos padarinys, o ne tradiciniai šventės atributai. Serbai taip pat švenčia Senuosius Naujuosius metus (sausio 14 d. pagal Grigaliaus kalendorių).

Stačiatikių Velykų metu serbai dažo kiaušinius.

Humoras

Serbai dažnai juokauja juodojo humoro temomis. Tie patys juokeliai populiarūs ir kitose Balkanų šalyse, dažniausiai pakeičiant vieną ar kitą detalę. Kaip ir daugelis kitų tautų, serbai nevengia pajuokauti ir apie vieni kitus, priklausomai nuo to, kuriame regione gyvena. Populiariausiuose juokeliuose ir istorijose šiaurinėje šalies dalyje (Voivodinoje) gyvenantys serbai vaizduojami kaip flegmatikai, lėtesni nei likę serbai, juodkalniečiai vaizduojami kaip tingūs, pietiniai serbai – apgailėtini, bosniai – paprasti, o serbai iš centrinės Serbijos (Šumadijos) dažnai vaizduojami kaip kaprizingi ir klastingi. Policininkai ir blondinės taip pat dažnai tampa pajuokų objektu.

Vaizduojamasis menas

1557 m., atnaujinus Serbijos patriarchiją, Serbijoje atsirasdavo vis daugiau ir daugiau menininkų. Georgijus Mitrofanovičius buvo žymiausiais XVII a. pradžios tapytojas, o jo kūrinys, nutapytas ant Moračos vienuolyno bažnyčios sienų, yra laikomas geriausiu jo darbu.

Savos Šumanovičiaus „Apsnigtas Šidas“ (1935)

Baroko stiliaus Uolų Dievo Motinos bažnyčia, esanti saloje Kotoro įlankoje, Juodkalnijoje yra vienas žymiausių Naujųjų laikų Serbijos architektūros kūrinių. Saloje buvo rasta nemažai sidabro dirbinių, kurie datuojami XVII a. Kaip rodo Nikolia Neškovičiaus, Teodoro Kračuno ir Jakovo Orfelino darbai, XVIII a. pabaigoje tradiciniam serbų menui didelę įtaką padarė barokas.

Serbijos menas šiek tiek atgijo XIX a., kai Serbija pamažu atgavo autonomiją. 1848 m. kunigaikštis Aleksandras pavedė pastatyti paminklą sukilėliams Vračare, Belgrade. Tuo laikotarpiu, serbų tapytojams ir jų paveikslams didelę įtaką darė neoklasicizmas ir romantizmas. Anastasas Jovanovičius buvo XIX a. pabaigos serbų fotografas, laikomas serbų fotografijos pradininku, dažniausiai fotografavęs reikšmingiausius savo laikų įvykius ir žmones.

1895 m. Kirilas Kutlikas įsteigė pirmąją meno mokyklą Serbijoje. Daugelis jo studentų vėliau išvyko mokytis į Vakarų Europą, ypač į Prancūziją ir Vokietiją. Jie į Serbiją atvežė avangardinį stilių. Pavyzdžiui, Nadežda Petrovič buvo įkvėpta fovizmo, o Savos Šumanovičiaus darbuose vyrauja kubizmas.

Po Pirmojo pasaulinio karo įkurtoje Belgrado tapybos mokykloje mokėsi Milanas Konjovičius, kuris vėliau dirbo su fovizmu, ir Marko Čelebonovičius, kuris ypač domėjosi meniniu judėjimu intimizmu.

Garsiausi serbų tapytojai realistai buvo Paja Jovanovičius ir Uroš Predić. Jų paveikslai, vaizduojantys istorinius įvykius, įkvėpė ištisas serbų menininkų kartas.

Scenos menai

Muzika

2007 m. Marija Šerifović laimėjo Eurovizijos dainų konkursą

Serbų liaudies muzika formavosi iš slavų genčių folkloro, skirtinguose regionuose jai įtakos turėjo bizantiškoji, romaninė ir islamo muzika. Senoji Serbijos bažnytinė muzika kilo iš liturginės giesmių knygos „Octoechos“, kurioje giesmės buvo suskirstytos į aštuonias dalis – kiekviena dalis buvo giedama savaitę laiko. Po aštuonių savaičių ciklas kartodavosi iš naujo. Nemanjičių dinastijos valdymo laikotarpiu bei valdant kitiems valdovams, pavyzdžiui, Stefanui Dušanui, muzikantus globodavo karališkieji asmenys.

Stevanas Mokranjacas

Osmanų imperijos valdymo laikais serbams buvo uždrausta turėti bet kokią nuosavybę, mokytis skaityti ir rašyti, bei jiems buvo uždrausta groti muzikos instrumentais. Bažnytinė muzika dažniausiai buvo atliekama slaptai. Tuo laikotarpiu serbų valstiečiai ėmė groti guslėmis, styginiu instrumentu, stengdamiesi rasti spragą griežtuose Osmanų imperijos įstatymuose. Vienas žymiausių guslių grojėjų buvo Filipas Višnjičius. XVIII a. buvo įkurtos pirmosios rusų ir graikų giedojimo mokyklos, o serbų stačiatikių bažnyčioje tapo priimtina mišias laikyti ir giedoti senąja bažnytine slavų kalba.

XIX a. Serbijoje atgijo liaudies muzika. Stevanas Mokranjacas, kompozitorius ir muzikologas, rinko liaudies dainas, o Kornelijus Stankovičius parašė pirmąjį kūrinį, skirtą atlikti chorams, serbų kalba.

Tradicinė serbų liaudies muzika ir šiandien išlieka populiari, ypač kaimo vietovėse. Miestuose tapo populiaru klausytis roko ir pop muzikos, o grupė Riblja Čorba ir atlikėjas bei dainų autorius Džordžė Balaševičius į savo dainų žodžius dažnai įtraukia ir politinius pareiškimus. Muzikos žanras turbo-folk sujungė vakarų roko ir pop muzikos stilius su tradicinės serbų liaudies muzikos vokalais. Serbų emigrantai savo tradicinę muziką išpopuliarino ir tokiose šalyse kaip JAV ir Kanada.

2007 m. Marija Šerifović laimėjo pirmą vietą Eurovizijos dainų konkurse Helsinkyje ir iškovojo šaliai teisę rengti konkursą 2008 m. Marijos Šerifovič etniniais motyvais sukurta baladė buvo pirmoji per devynerius metu ne angliškai atlikta konkursą laimėjusi daina.

Keli žymūs kompozitoriai, pavyzdžiui, Johanesas Bramsas, Ferencas Listas, Artūras Rubinšteinas, Antoninas Dvoržakas, Piotras Čaikovskis, Nikolajus Rimskis-Korsakovas Francas Šubertas ir Hansas Huberis, panaudojo serbų liaudies muzikos motyvus ir rašė kūrinius, įkvėptus Serbijos istorijos ir kultūros.

Teatras ir kinas

1869 m. įkurtas Nacionalinis Belgrado teatras

Viduramžiais Serbijoje buvo rengiami gatvės vaidinimai, tačiau Osmanų valdymo laikotarpiu vaidinimų tradicijos nunyko. Teatro vaidinimai vėl atsirado tik XVIII a. tuo metu Austrijos imperijai priklausiusioje Vojevodinoje. Serbijos nacionalinis teatras buvo įsteigtas 1861 m. Novi Sade, o pastatas, kuriame jis įsikūręs datuojamas 1868 m. XIX a. pabaigoje jame imtos statyti operos. 1947 m. Serbijos nacionalinio teatro vadovybė įsteigė Serbijos operą bei baletą.

„Nemirtingojo vadovo Karadžordžės gyvenimas ir poelgiai“ buvo pirmasis vaidybinis filmas, pastatytas Balkanuose

Belgrado tarptautinis teatro festivalis (BITEF) yra vienas seniausių teatro festivalių pasaulyje, pirmą kartą pradėtas rengti 1967 m. Festivalis remia ir skatina naujas teatro tendencijas. Šiuo metu festivalis yra vienas iš penkių svarbiausių ir didžiausių festivalių Europoje ir yra viena svarbiausių Serbijos kultūrinių institucijų.

Serbijoje kinas imtas statyti gana anksti. Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui Serbijoje jau buvo pastatyti net dvylika vaidybinių filmų. Vienas žymiausių tarpukario filmų buvo 1939 m. pastatytas Mihailo Popovičiaus „Kosovo mūšis“.

Kinas Serbijoje suklestėjo po Antrojo pasaulinio karo. Žinomiausias pokario režisierius buvo Dušanas Makejevas, kuris buvo pripažintas pasauliniu mastu dėl 1969 m. filmo „Meilės romanas arba dingusio skirstomojo skydo operatoriaus atvejis“, kuris daugiausiai dėmesio skyrė Jugoslavijos politikai. Makejevo „Juodkalnija“ buvo pastatytas 1981 m. Švedijoje. Zoranas Radmilovičius buvo vienas žinomiausių pokario Serbijos aktorių.

Nepaisant XX a. paskutiniojo dešimtmečio neramumų, Serbijos kinas ir toliau darė pažangą. Emiras Kusturica Kanų kino festivalyje pelnė dvi „Auksines palmės šakeles“ už geriausią vaidybinį filmą – už 1985 m. „Tėtė komandiruotėje“ ir už 1995 m. „Pogrindis“. 1998 m. Kusturica Venecijos kino festivalyje laimėjo „Sidabrinį liūtą“ už filmą „Katytė juoda, katinas baltas“.

Rankdarbiai

Serbija turi senas rankdarbių tradicijas. Pavyzdžiui, Džiakovica Kosove buvo žinoma dėl juodosios keramikos, o Pirotas, miestas rytų Serbijoje, Osmanų imperijoje taip pat buvo žinomas savo keramikos dirbiniais. Piroto puodžiai dirbinius puošdavo iš Bizantijos laikų atėjusiais raštais. Miestas taip pat tapo kilimų gamybos centru.

VI a. serbai ėmė gaminti juvelyriką. Kai Serbų valstybė atgavo autonomiją, šalyje ėmė vystytis metalo apdirbimas. Metalo apdirbimo dirbtuvės buvo įsteigtos miestuose, dideliuose dvaruose ir vienuolynuose. Studenicos vienuolynas buvo gerai žinomas dėl kokybiškų aukso dirbinių. Monetos būdavo kaldinamos ne tik karalių, bet ir kai kurių turtingesnių bajorų užsakymu. Bajorai įkvėpimo savo papuošalams semdavosi iš Bizantijos imperijos dvarų. Deja, metalo apdirbimas, kaip ir daugelis kitų amatų, prarado savo populiarumą, kai Serbija priklausė Osmanų imperijai. Vis dėlto, jis iš dalies atgimė baroko laikotarpiu. Tai ypač galima pastebėti žvelgiant į XVII a. sidabro dirbinius, rastus Uolų Dievo Motinos bažnyčioje, Kotoro įlankoje.

Žiniasklaida

1904 m. įkurta „Politika“ yra seniausias dienraštis Balkanuose. Populiariausi žurnalai Serbijoje yra „Nedeljne informativne novine“ ir „Vreme“. Kai kurie Serbijos laikraščiai turi ne tik popierinį, bet ir internetinį variantą.

1958 m. Jugoslavijoje pradėta transliuoti televizija. Kiekviena jos respublika turėjo atskirą televizijos stotį. Serbijoje nacionalinis transliuotojas buvo žinomas kaip RTB (serb. Radio-televizija Beograd), kuris po Jugoslavijos skilimo persivadino į RTS (serb. Radio-televizija Srbije). Iki pat 2000 m., kai buvo nuverstas buvęs Jugoslavijos prezidentas Slobodanas Miloševičius, nacionalinį transliuotoją kontroliavo valdančioji partija. RTS būstinė buvo subombarduota per 1999 m. NATO antskrydžius prieš Jugoslaviją. NATO teigė, kad transliuotojas buvo skirtas propagandai skleisti.

1989 m. įkurta privati radijo ir televizijos stotis „B92”, kuri 1999 m. buvo laikinai uždaryta opozicinės laikysenos. Po Miloševičiaus nuvertimo, RTS tapo žinomas kaip „naujasis“ RTS, kas reiškė, kad transliuotojas tapo nepriklausomas. Tuo tarpu „B92” tęsė savo veiklą. 2001 m. Serbijoje veikė 70 televizijos centrų, iš kurių 24 buvo privatūs. 2003 m., dėl Zorano Živkovičiaus vyriausybės laikinai įvestos nepaprastosios padėties po Zorano Džindžičiaus nužudymo, Serbijoje buvo sugrąžinta cenzūra. Europos žurnalistų federacija vis dar nerimauja dėl žiniasklaidos laisvės šalyje.

Sportas

Novakas Džokovičius

Pasaulio ir Europos šuolio į tolį čempionė Ivana Španović

Serbai yra labai sėkmingi įvairiose sporto šakose. Tarp populiariausių sporto šakų yra futbolas, krepšinis, vandensvydis, sportinis šaudymas, rankinis, tinklinis ir tenisas.

Du populiariausi futbolo klubai Serbijoje yra Belgrado „Crvena Zvezda“ ir Belgrado „Partizan“. Jų sirgaliai atitinkamai yra vadinami delije ir grobari. Serbijos vyrų futbolo rinktinė 2010 m. atstovavo šaliai Pasaulio futbolo čempionate.

Serbijos krepšinio klubai taip pat yra sėkmingi ir reguliariai dalyvauja Europos krepšinio varžybose, kur dažnai iškovoja pergales ketvirtfinaliuose ir pusfinaliuose. Serbijos vyrų krepšinio rinktinė sėkmingai žaidžia tarptautinėse varžybose ir yra iškovojusi keletą Pasaulio krepšinio čempionato, Europos krepšinio čempionato ir olimpinius aukso medalius.

Vandensvydžio ir tinklinio vyrų bei moterų rinktinės taip pat yra tapusios pasaulio čempionėmis.

Serbijos tenisininkai taip pat yra sėkmingi. Pavyzdžiui, Novakas Džokovičius šiuo metu yra pirmas pasaulyje ir iki šiol yra laimėjęs septyniolika Didžiojo kirčio titulų. Kiti sėkmingiausi Serbijos tenisininkai yra Janko Tipsarevičius, Viktoras Troickis, Jelena Jankovič ir Ana Ivanovič. Serbijos Davis Cup rinktinė laimėjo 2010 m. Davis Cup finalą, kuris vyko Belgrado arenoje.

Kultūrinės įstaigos

„Matica srpska“ Novi Sade

Šiuo metu Serbijoje yra apie 100 muziejų. Belgrade yra įsikūrę vieni svarbiausių, pavyzdžiui, Serbijos nacionalinis muziejus, Freskų galerija, turinti gausią stačiatikių bažnyčios meno kolekciją, Serbijos liaudies buities muziejus ir Kunigaikštienės Liubicos rezidencija. Novi Sade yra Voivodinos muziejus, „Matica Srpska“ galerija ir Petrovaradino tvirtovė.

„Matica srpska“ yra seniausia ir žinomiausia šių dienų Serbijos kultūros ir mokslo organizacija. Ji buvo įkurta 1826 m. Budapešte ir 1864 m. perkelta į Novi Sadą. Tarp 1967 ir 1976 m. organizacija išleido šešių tomų tyrimą apie serbų kalbą. „Matica srpska“ leidžiamas žurnalas „Letopis Matice Srpske“ yra vienas seniausių periodinių leidinių, nagrinėjančių mokslo ir kultūros problemas, pasaulyje.

Austrijos-Vengrijos teritorijoje buvusi Voivodinos provincija traukė serbus nuo pat Serbijos imperijos žlugimo ir tapo vieta į kurią migravo serbai Didžiųjų serbų migracijų metu. Į ją serbai bėgo, bandydami išvengti tiurkų keršto. Tuo laikotarpiu Sremski Karlovcai Voivodinoje tapo dvasiniu, politiniu ir kultūriniu serbų centru Habsburgų monarchijoje. Mieste taip pat gyveno Serbijos stačiatikių bažnyčios archivyskupas. Net iki šių dienų Serbijos stačiatikių patriarchas oficialiai vadinamas (Sremski) Karlovcų archivyskupu. Miestelyje 1791 m. rugpjūčio 3 d. buvo įkurta pirmoji gimnazija, kurioje buvo dėstoma serbų ir kitomis slavų kalbomis. 1794 m. Sremski Karlovcuose taip pat buvo įkurta stačiatikių kunigų seminarija, esanti antra seniausia pasaulyje (po Kijevo teologijos akademijos).

Serbijos nacionalinis teatras Novi Sade yra seniausias Serbijos profesionalus teatras, įkurtas 1861 m. Po septynerių metų kitas profesionalus teatras buvo įkurtas Belgrade. Nepaisant to, du kiti miestai – Kragujevacas ir Subotica, kurių teatrai atitinkamai, sakoma, buvo įkurti 1835 m. ir 1851 m., pretenduoja į seniausiųjų teatrų titulą. Teatrai Serbijoje buvo ir seniau, tačiau jų negalima priskirti „profesionalių“ teatrų kategorijai.

Nuo 1998 m. Serbijoje veikia trijų nacionalinių, 689 viešųjų, 143 aukštojo mokslų ir 11 nespecializuotų bibliotekų tinklas. Svarbiausia iš jų yra Serbijos nacionalinė biblioteka Belgrade. 1997 m. Serbijoje buvo įkurta internetinė serbų kultūros biblioteka, pavadinimu „Rastko projektas“.

Serbijos švietimo sistemos šaknys siekia XI–XII a., kuomet Voivodinoje buvo įkurtos pirmosios katalikiškosios kolegijos. Vis dėlto, viduramžiais Serbijoje žmonės mokėsi serbų stačiatikių vienuolynuose (UNESCO saugomuose Sopočanų, Studenicos vienuolynuose ir Pečo patriarchate), ypač kai ėmė stiprėti Serbijos didžioji kunigaikštystė. Tuo laikotarpiu serbai priėmė ortodoksiją, o ne katalikybę. Galiausiai, pirmoji europietiško stiliaus aukštojo mokslo įstaiga 1689 m. buvo įkurta katalikiškoje Voivodinoje, Suboticos mieste. Vis dėlto, kelios mokslo įstaigos veikė ir anksčiau, pavyzdžiui, 1609 m. įkurta Belgrado Jėzuitų mokykla. Po trumpalaikės Serbijos nepriklausomybės (1804–1813 m.), Belgradas oficialiai tapo šalies švietimo centru. 1808 m. įkurtas (kaip Belgrado aukštoji mokykla) Belgrado universitetas yra didžiausia ir prestižiškiausia aukštojo mokslo įstaiga Serbijoje. 1810 m. buvo įkurta Jovano Jovanovičiaus Zmajo gimnazija, kurioje mokėsi daugybė svarbių serbų kultūros veikėjų.

Už kultūros įstaigų administravimą atsakinga yra Serbijos kultūros ministerija.

Nacionaliniai simboliai

Serbijos kryžius

Serbijos nacionaliniai simboliai yra Serbijos vėliava – raudonai melsvai balta horizontali trispalvė; Serbijos erelis – baltas dvigalvis erelis, simbolizuojantis dvigubą galią ir suverenitetą (tarp monarchijos ir bažnyčios), Serbijos erelis buvo pavaizduotas ant Nemanjičių dinastijos herbo; Serbijos kryžius yra kilęs iš Bizantijos kryžiaus. Vienintelis skirtumas tarp Bizantijos ir Serbijos kryžių yra tas, kad ant Bizantijos kryžiaus buvo pavaizduotos keturios „B“ raidės, o ant Serbijos kryžiaus – keturios stilizuotos „S“ (kirilicos „S“ tokia kaip lotynų rašto „C“), kurios reiškia Tik vienybė gelbsti serbus. Dažniausiai kryžius yra vaizduojamas raudoname fone.

Serbijos vėliava

Abu, kryžius ir erelis, yra ant Serbijos herbo. Taip pat jie yra įvairių Serbijos organizacijų, politinių partijų, institucijų ir kompanijų simboliai.

Serbų tautiniai kostiumai skiriasi, priklausomai nuo regiono geografijos ir klimato. Kai kurios aprangos dalys yra panašios. Pavyzdžiui, tradiciniai batai, vadinami „opanak“. Jie yra atpažįstami dėl savo savitos nosies, kuri riečiasi į viršų. Vis dėlto, kiekvienas regionas turi savitą nosį. Kitas bendras visiems regionams atributas yra tradicinė kepurė, vadinama „šajkača“. Ji lengvai atpažįstama, mat viršutinė jos dalis atrodo kaip „V“ raidė. Kepurė išpopuliarėjo XX a. pradžioje, nes buvo naudojama kaip Serbijos kariuomenės skrybėlė Pirmajame pasauliniame kare. Vėliau kepurę buvo populiari tarp Bosnijos serbų karinių vadų kaip galvos apdangalas Bosnijos karo metu. Kai kurie kaimo gyventojai ją nešioja ir šiandien. Vis dėlto, šajkačą dažniausiai dėvi centrinės Serbijos (Šumadijos) gyventojai. Tuo tarpu, serbai gyvenantys Voivodinoje, Juodkalnijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje bei Kroatijoje, nešiojo kepures, neprimenančias šajkačos. Įvairių tipų tradicinės skrybėlės taip pat buvo dėvimos rytinėse ir pietinėse centrinės Serbijos dalyse.

Literatūra

• Ćirković, Sima (2004). The Serbs. Malden: Blackwell Publishing.
• Đorđević, Miloš Z. (2010). „A Background to Serbian Culture and Education in the First Half of the 18th Century according to Serbian Historiographical Sources“. Empires and Peninsulas: Southeastern Europe between Karlowitz and the Peace of Adrianople, 1699–1829. Berlin: LIT Verlag. pp. 125–131.
• Đorđević, Života; Pejić, Svetlana, eds. (1999). Cultural Heritage of Kosovo and Metohija. Belgrade: Institute for the Protection of Cultural Monuments of the Republic of Serbia.
• Gavrilović, Zaga (2001). Studies in Byzantine and Serbian Medieval Art. London: The Pindar Press.
• Ivić, Pavle, red. (1995). The History of Serbian Culture. Edgware: Porthill Publishers.
• Janićijević, Jovan, red. (1990). Serbian Culture Through Centuries: Selected List of Recommended Reading. Belgrade: Yugoslav Authors' Agency.
• Janićijević, Jovan, red. (1998). The Cultural Treasury of Serbia. Belgrade: Idea, Vojnoizdavački zavod, Markt system.
• Krstić, Branislav (2003). Saving the Cultural Heritage of Serbia and Europe in Kosovo and Metohia. Belgrade: Coordination Center of the Federal Government and the Government of the Republic of Serbia for Kosovo and Metohia.
• Mihailovich, Vasa D., red. (1983). Landmarks in Serbian Culture and History: Essays. Pittsburgh: Serb National Federation.
• Pavlowitch, Stevan K. (2002). Serbia: The History behind the Name. London: Hurst & Company.
• Peić, Sava (1994). Medieval Serbian Culture. London: Alpine Fine Arts Collection.
• Petković, Vesna; Peić, Sava (2013). Serbian Medieval Cultural Heritage. Belgrade: Dereta.
• Samardžić, Radovan; Duškov, Milan, eds. (1993). Serbs in European Civilization. Belgrade: Nova, Serbian Academy of Sciences and Arts, Institute for Balkan Studies.
• Subotić, Gojko (1998). Art of Kosovo: The Sacred Land. New York: The Monacelli Press.
• Todić, Branislav (1999). Serbian Medieval Painting: The Age of King Milutin. Belgrade: Draganić.
• Todorović, Jelena (2006). An Orthodox Festival Book in the Habsburg Empire: Zaharija Orfelin's Festive Greeting to Mojsej Putnik (1757). Aldershot: Ashgate Publishing.
• Trgovčević, Ljubinka (2007). „The Enlightenment and the Beginnings of Modern Serbian Culture“ (PDF). Balcanica. 37 (2006): 103–110.

Šaltiniai

Europos šalių kultūros

Airija | Albanija | Andora | Armėnija | Austrija | Azerbaidžanas | Baltarusija | Belgija | Bosnija ir Hercegovina | Bulgarija | Čekija | Danija | Estija | Graikija | Gruzija | Islandija | Ispanija | Italija | Jungtinė Karalystė (Anglija, Šiaurės Airija, Škotija, Velsas) | Juodkalnija | Kazachija | Kosovas | Kroatija | Latvija | Lenkija | Lichtenšteinas | Lietuva | Liuksemburgas | Makedonija | Malta | Moldavija | Monakas | Norvegija | Nyderlandai | Portugalija | Prancūzija | Rumunija | Rusija | San Marinas | Serbija | Slovakija | Slovėnija | Suomija | Švedija | Šveicarija | Turkija | Ukraina | Vatikanas | Vengrija | Vokietija
Europos kultūra

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.