Europos krepšinio čempionatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Europos krepšinio čempionatas
FIBA Europe logotipas
Šalys FIBA Europe narės
Regionas FIBA Europe (Europa)
Pirmasis čempionatas 1935 m.
Komandų sk. 24
Paskutinė čempionė Ispanija Ispanija
Čempionė daugiausiai kartų Tarybų Sąjunga Tarybų Sąjunga (14 kartų)
Oficiali svetainė www.FIBAEurope.com

Europos krepšinio čempionatas – krepšinio čempionatas, kuriame susirenka stipriausios Europos žemyno valstybių vyrų rinktinės. Šie krepšinio čempionatai rengiami nuo 1935 m., vyksta kas dveji metai (neporiniais metais, siekiant išvengti persidengimo su pasaulio čempionatais ir olimpiadomis).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1932 m. buvo įkurta Tarptautinė krepšinio federacija (FIBA), kuri pasiekė, kad krepšinis būtų įtrauktas į olimpinių sporto šakų sąrašą. Jau 1935 m. Ženevoje, Šveicarijoje, kur buvo įsikūrusi FIBA, buvo surengtas pirmasis Europos krepšinio čempionatas. Čempionate iš viso dalyvavo 10 rinktinių, vyko vienerios atrankos rungtynės tarp Ispanijos ir Portugalijos rinktinių. Tarpusavio rungtynių nugalėtoja tapo ir teisę dalyvauti čempionate iškovojo Ispanija, kuri vėliau iškovojo antrąją vietą. Pirmajame finale kovojo Latvija ir Ispanija, pergalę šventė Latvija 24:18[1]. Latvija tapo pirmaisiais čempionais, tačiau nebuvo apdovanoti medaliais, kadangi ši apdovanojimų tradicija susiformavo vėliau. Pagal tuo metu galiojusią tvarką šalis nugalėtoja gaudavo teisę surengti kitą čempionatą, todėl antrasis čempionatas 1937 m. surengtas Latvijoje. Rygoje čempionatas vyko ne uždaroje arenoje, o atviroje aikštelėje, kadangi Latvija neturėjo tam tinkamos arenos. Antrajame čempionate triumfavo Lietuva nugalėjusi Italiją ir pirmąkart tapusi Europos čempionais. Šiame čempionate dalyvavo ir Egipto rinktinė, kuriai buvo leista dalyvauti, kadangi Afrikoje ji neturėjo varžovų. 1939 m. čempionatas vyko Lietuvoje specialiai tam pastatytoje Kauno halėje. Lietuva išlaikė dominavimą Europos krepšinyje ir antrą kartą tapo Europos čempionais, įveikę Latviją.

Dėl Antrojo pasaulinio karo septynerius metus čempionatas nebuvo rengiamas. Po jo, Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą ir Latviją, pirmųjų čempionatų nugalėtojos išnyko iš Europos krepšinio geografijos. 1946 m. Europos vyrų krepšinio čempionatas vėl buvo surengtas Ženevoje, kur italas Džiuzepė Stefaninis (Giuseppe Stefanini)[1] pademonstravo metimą šuolyje, o čempionais tapo Čekoslovakijos krepšininkai, įveikę italus. Čekoslovakiją į pergalę vedė Haroldas Mrazekas, kuris iki 1960 m. buvo laikomas vienu iš geriausių krepšininkų Europoje[1]. 1947 m. čempionate debiutavo Tarybų Sąjungos ir Jugoslavijos rinktinės, kurios vėliau ilgą laiką dominavo Europos ir pasaulio krepšinyje. TSRS rinktinė jau debiutiniais metais tapo Europos čempione. Ji buvo sudaryta iš lietuvių, latvių, estų, ukrainiečių, rusų ir kitų tautų atstovų, dominavo visuose mačuose, varžovus įveikdama vidutiniu 25 tašku skirtumu[1]. 1949 m. čempionatas įvyko Egipte. Jame, dėl nesaugaus tuometinio oro transporto, dalyvavo tik 4 rinktinės iš Europos. Šiame turnyre debiutavo Graikija, Turkija ir Nyderlandai, o dėl dalyvių stygiaus į čempionatą buvo pakviestos Libano ir Sirijos rinktinės. Čempionato nugalėtojais tapo šeimininkai egiptiečiai, įveikę prancūzus.

Nuo 1951 m. iki 1971 m. čempionatuose dominavo TSRS rinktinė, kuri tik kartą (1955 m.) netapo čempione. Tuomet TSRS rinktinė tenkinosi bronza, o čempionais tapo vengrai. 1961 m. pirmuosius medalius iškovojo Jugoslavijos rinktinė. Nuo sekančio, 1963 m. čempionato Lenkijoje, FIBA sprendimu buvo sumažintas dalyvių skaičius finaliniame etape iki 16 bei įdiegta kvalifikacijos sistema, siekiant patekti į finalinį etapą. Registracija liko atvira visiems, bet kvalifikacinio etapo metu buvo išsiaiškinama 16 finalinio etapo dalyvių. Nuo 1963 m. taip pat pradėtas rinkti naudingiausias čempionato žaidėjas, pirmąjį titulą pelnė ispanas Emilijanas Rodrigezas (Emiliano Rodziguez). Kita naujovė atsirado 1965 m., kai buvo nuspręsta turnyrą rengti ne viename, o keliuose čempionatą organizuojančios šalies miestuose. 1967 m. Suomijoje vykusiame čempionate pradėta daugiau dėmesio skirti žiniasklaidai, užsienio žurnalistams, čempionatas buvo rodomas per televiziją, detaliai fiksuota visa turnyro statistika. 1967 m. taip pat buvo išrinktas geriausių čempionato žaidėjų penketukas, į kurį pateko ir lietuvis Modestas Paulauskas.

1973 m. čempionate Radivojės Koračo vedami jugoslavai laimėjo auksą ir nukarūnavo iki tol aštuonis kartus iš eilės auksą laimėjusią TSRS rinktinę, Jugoslavija savo pasiekimą pakartojo 1975 ir 1977 metais. 1983 m. čempione pirmą kartą tapo Italijos rinktinė, finale įveikusi Ispaniją. 1985 m. TSRS paskutinį kartą tapo čempionais. 1987 m. čempionais pirmą kartą tapo Niko Galio vedami Graikijos krepšininkai, antroje vietoje palikdama TSRS, kuri kitame čempionate užėmė tik trečią vietą. 1989 m. ir 1991 m. čempionatus laimėjo jugoslavai.

Prieš 1993 m. čempionatą Europos krepšinio geografijoje įvyko dideli pokyčiai, kadangi, subyrėjus TSRS ir Jugoslavijos valstybėms, atsirado keliolika naujų rinktinių. Viena iš jų – Kroatijos rinktinė – jau pirmuoju bandymu iškovojo bronzos medalius, o čempionais 1993 m. tapo šeimininkai vokiečiai. 1995 m., po 56 metų pertraukos, Europos krepšinio čempionate vėl dalyvavo Lietuvos rinktinė, kuri iškovojo sidabro medalius. Čempionais 1995 m., kaip ir 1997 m. bei 2001 m. tapo XX a. paskutiniajame dešimtmetyje Europos krepšinyje dominavusi Jugoslavijos Federacinės Respublikos (sudarytos iš Serbijos ir Juodkalnijos) rinktinė. Tik 1999 m. Jugoslavijos dominavimą trumpam buvo nutraukę italai, kurie įveikė jugoslavus pusfinalyje ir privertė juos tenkintis trečiąją vieta.

XXI amžiaus pradžioje Europos krepšinyje ėmė ryškėti ispanų dominavimas. 2003 m. jie finale buvo priversti pripažinti Lietuvos rinktinės, kuri trečiąkart istorijoje tapo stipriausia Europos komanda, pranašumą. 2005 m. ispanai suklupo pusfinalyje, o čempionais antrą kartą istorijoje tapo Teodoro Papaluko vedama Graikijos rinktinė. 2007 m. ispanai buvo čempionato šeimininkai, tačiau finale po atkaklios kovos 59:60[2] turėjo pripažinti Rusijos rinktinės pergalę, o Lietuva, įveikusi buvusius čempionus – Graikijos rinktinę, iškovojo bronzą. 2009 m. Ispanija pagaliau nutraukė savo nesėkmių seriją ir septintu bandymu (iki tol pralaimėjusi visus 6 žaistus finalus) iškovojo Europos čempionų titulą, finale įveikusi Serbiją, kuri pakilo ant prizininkų pakylos po 8 metų pertraukos ir pirmą kartą kaip nepriklausoma valstybė (nebe Jugoslavija ar Serbija ir Juodkalnija). Kovoje dėl trečios vietos, pirmą kartą ketvirtfinalio barjerą peržengusius slovėnus įveikė graikai.

2015 m. Europos krepšinio čempionatas turėjo būti surengtas Ukrainoje, tačiau dėl šalyje kilusio karinio konflikto su Rusija, krepšinio renginys buvo perkeltas kitiems rengėjams. Pirmą kartą istorijoje čempionatas bus rengiamas keturiose šalyse – Kroatijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Latvijoje.[3]

Vyrų čempionatų prizininkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Čempionatas Auksas Sidabras Bronza
1935 m. Šveicarijoje Latvija Ispanija Čekoslovakija
1937 m. Latvijoje Lietuva Italija Prancūzija
1939 m. Lietuvoje Lietuva Latvija Lenkija
1946 m. Šveicarijoje Čekoslovakija Italija Vengrija
1947 m. Čekoslovakijoje SSRS Čekoslovakija Egiptas
1949 m. Egipte Egiptas Prancūzija Graikija
1951 m. Prancūzijoje SSRS Čekoslovakija Prancūzija
1953 m. TSRS SSRS Vengrija Prancūzija
1955 m. Vengrijoje Vengrija Čekoslovakija SSRS
1957 m. Bulgarijoje SSRS Bulgarija Čekoslovakija
1959 m. Turkijoje SSRS Čekoslovakija Prancūzija
1961 m. Jugoslavijoje SSRS Jugoslavija Bulgarija
1963 m. Lenkijoje SSRS Lenkija Jugoslavija
1965 m. TSRS SSRS Jugoslavija Lenkija
1967 m. Suomijoje SSRS Čekoslovakija Lenkija
1969 m. Italijoje SSRS Jugoslavija Čekoslovakija
1971 m. Vokietijoje SSRS Jugoslavija Italija
1973 m. Ispanijoje Jugoslavija Ispanija SSRS
1975 m. Jugoslavijoje Jugoslavija SSRS Italija
1977 m. Belgijoje Jugoslavija SSRS Čekoslovakija
1979 m. Italijoje SSRS Izraelis Jugoslavija
1981 m. Čekoslovakijoje SSRS Jugoslavija Čekoslovakija
1983 m. Prancūzijoje Italija Ispanija SSRS
1985 m. Vokietijoje SSRS Čekoslovakija Italija
1987 m. Graikijoje Graikija SSRS Jugoslavija
1989 m. Jugoslavijoje Jugoslavija Graikija SSRS
1991 m. Italijoje Jugoslavija Italija Ispanija
1993 m. Vokietijoje Vokietija Rusija Kroatija
1995 m. Graikijoje Serbija ir Juodkalnija Lietuva Kroatija
1997 m. Ispanijoje Serbija ir Juodkalnija Italija Rusija
1999 m. Prancūzijoje Italija Ispanija Serbija ir Juodkalnija
2001 m. Turkijoje Serbija ir Juodkalnija Turkija Ispanija
2003 m. Švedijoje Lietuva Ispanija Italija
2005 m. Serbijoje ir Juodkalnijoje Graikija Vokietija Prancūzija
2007 m. Ispanijoje Rusija Ispanija Lietuva
2009 m. Lenkijoje Ispanija Serbija Graikija
2011 m. Lietuvoje Ispanija Prancūzija Rusija
2013 m. Slovėnijoje Prancūzija Lietuva Ispanija
2015 m. Prancūzijoje (Kroatijoje, Vokietija ir Latvijoje) Ispanija Lietuva Prancūzija
2017 m. Turkijoje (Izraelyje, Rumunijoje, Suomijoje) Slovėnija Slovėnija Serbija Serbija Ispanija Ispanija
2022 m. Vokietijoje (Čekijoje, Gruzijoje, Italijoje) Ispanija Ispanija Prancūzija Prancūzija Vokietija Vokietija
2025 m. Latvijoje (Kipre, Suomijoje, Lenkijoje)

Dalyvavusių valstybių vyrų medaliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vėliava, valstybė (Iškovoti medaliai iki 2022 m. imtinai);

Dalyvavusių valstybių iškovoti medaliai:

Naudingiausias žaidėjas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naudingiausių žaidėjų sąrašas:

Metai Naudingiausias žaidėjas
1963 Ispanija Emiliano Rodriguez
1965 Tarybų Sąjunga Modestas Paulauskas (Lietuva)
1985 Tarybų Sąjunga Arvydas Sabonis (Lietuva)
1987 Graikija Nikos Galis
1989 Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika Dražen Petrović (Kroatija)
1991 Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika Toni Kukoč (Kroatija)
1993 Vokietija Christian Welp
1995 Lietuva Šarūnas Marčiulionis
1997 Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika Aleksandar Đorđević
1999 Italija Gregor Fucka
2001 Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika Predrag Stojaković
2003 Lietuva Šarūnas Jasikevičius
2005 Vokietija Dirk Nowitzki
2007 Rusija Andrei Kirilenko
2009 Ispanija Pau Gasol
2011 Ispanija Juan Carlos Navarro
2013 Prancūzija Tony Parker
2015 Ispanija Pau Gasol
2017 Slovėnija Goran Dragič
2022 Ispanija Willy Hernangómez

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]