Senoji bažnytinė slavų kalba
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| Senoji bažnytinė slavų kalba Словѣньскъ ѩзыкъ |
|
|---|---|
| Kalbama: | vartota Balkanuose |
| Kalbančiųjų skaičius: | vartojama kaip liturginė kalba |
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: | - |
| Kilmė: | |
| Rašto sistemos: | kirilica, glagolica |
|
|
|
| Oficiali kalba: | - |
|
|
|
| ISO 639-1: | cu |
| ISO 639-2: | chu |
| ISO 639-3: | chu |
Senoji bažnytinė slavų kalba (senoji bulgarų kalba) – pirmoji literatūrinė slavų kalba, sudaryta X a. Salonikų graikų makedonų tarmės pagrindu slavų apaštalų Kirilo ir Metodijaus.
Senąja bažnytine slavų kalba, buvusia suprantama visų slavų, parašyti seniausi slavų tekstai.
Abėcėlės [taisyti]
Buvo vartojamos dvi abėcėlės: glagolica ir naujesnė kirilica; iš pastarosios kilo rusų, gudų, ukrainiečių, serbų, bulgarų ir slavų makedonų abėcėlės. Naujesnis (gudų) šios kalbos variantas buvo viena iš oficialių LDK kalbų.
Ši kalba išsaugojo nemažai senosios slavų kalbos archaiškumų, pvz., absoliutinį naudininką, nosinius balsius, atributiškai vartojamas trumpas būdvardžių formas.
Nuorodos [taisyti]
- chu Etnologijos kalbos kodo „chu“ informacija (angl. Ethnologue information on language by code „chu“)
- chu Linguist kalbos kodo „chu“ informacija (angl. The Linguist List: Information by code: „chu“)
- chu MultiTree kalbos kodo „chu“ informacija (angl. MultiTree: A Digital Library of Language Relationships: Information by code: „chu“)
|
|||||||||||||||||
