Nepriklausoma Kroatijos valstybė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Nezavisna Država Hrvatska
Nepriklausoma Kroatijos valstybė
1941-1943 – protektoratas (Italija)
1943-1945 - marionetinė valstybė (Vokietija)
Flag of the Kingdom of Yugoslavia.svg
 
Civil Flag of Banovina of Croatia.svg
1941 m. balandžio 10 d. – 1945 Flag of SFR Yugoslavia.svg
 
Flag of SR Croatia.svg
Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of Kroatija
NKV 1941-1943 - viršuje,
1943-1945 - apačioje)
Sostinė Zagrebas
Kalbos kroatų
Valdymo forma konstitucinė monarchija (1941-1943)
vienpartinė fašistinė valstybė (1943-1945)
Kroatijos karalius
 1941-1943 Tomislavas II[1]
Istorija
 - Tapo karalyste 1941 m. balandžio 10 d.
 - Įsijungė į Jugoslaviją 1945 m. gegužės 8 d. d.
Plotas
 - 1941 115 133 km² (44 453 sq mi)
Gyventojai
 - 1941 6 966 729 
Valiuta NKV kuna

Nepriklausoma Kroatijos valstybė (serb. Nezavisna Država Hrvatska; it. Stato Indipendente di Croazia; vok. Unabhängiger Staat Kroatien) – Antrojo pasaulinio karo laikų marionetinė valstybė, 1941–1943 m. pavaldi Italijai, 1943–1945 m. – Vokietijai.[2] Buvo įkurta dalyje buvusios Jugoslavijos karalystės, kurią okupavo Ašies valstybės, teritorijos. NKV buvo įkurta 1941 m. balandžio 10 d., po to, kai Ašies kariuomenės įsiveržė į Jugoslaviją. NKV teritoriją sudarė didžiuma šiuolaikinių Kroatijos bei Bosnijos ir Hercegovinos teritorijų, taip pat šiek tiek dabartinės Serbijos. Režimas naikino serbus, žydus ir čigonus, jų genocidas buvo vykdomas tokiose vietose kaip Jasenovaco koncentracijos stovykla.[3][4]

NKV oficialiai nuo 1941 m. gegužės 18 d. (pasirašyta Romos sutartis) iki 1943 m. rugsėjo 8 d. (Italijos kapituliacija) buvo monarchija ir Italijos protektoratas. Italijos karalius Viktoras Emanuelis III paskyrė hercogą Aimoną Savojietį-Aostietį (it. Aimone di Savoia-Aosta) Kroatijos valstybės karaliumi, tačiau hercogas pradžioje atsisakė karūnos, nes Italija buvo aneksavusi Dalmatiją, kurios gyventojų daugumą sudarė kroatai. Spaudžiamas Italijos karaliaus jis vėliau priėmė karūną, gavo vardą Tomislavas II, tačiau taip ir liko gyventi Italijoje, į Kroatiją nepersikėlė.[1]

Realiai valstybę valdė fašistinės pakraipos ustašių judėjimas ir jo vadovas poglavnikas Antė Paveličius (Ante Pavelić), kuris buvo labai paveiktas vokiečių įtakos. Pirmus 2 metus iki 1943 m. NKV buvo Vokietijos ir Italijos teritorinis kondominiumas.[5][6][7][8] Centrinė Dalmatija buvo tiesiogiai aneksuota ir prijungta prie pačios Italijos teritorijos kaip iredentistinės programos Mare Nostrum ('Mūsų jūra') dalis.[9] 1942 m. Vokietija pasiūlė Italijai perimti Kroatijoje visą karinę valdžią, kad tuo metu Krratijoje buvusius vermachto dalinius galėtų perkelti į Rytų frontą. Tačiau italai nesutiko, nes netikėjo, kad Italija viena gebės susitvarkyti su nestabilia padėtimi Balkanuose.[10]

Nuvertus Musolinį ir Italijos karalystei pasidavus sąjungininkams NKV 1943 m. rugsėjo 10 d. paskelbė, kad 1941 m. gegužės 18 d. Romos sutartis su Italijos karalyste negalioja ir aneksavo Dalmatijos dalį, kurią prieš tai buvo aneksavusi Italija.[9] NKV bandė aneksuoti ir Zadarą, kuris nuo 1919 m. buvo laikomas Italijos dalimi ir kuris buvo kroatų iredentizmo objektas, tačiau Vokietija to neleido.[9]

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Geografiškai NKV teritorija apėmė daugumą šių dienų Kroatijos, visą Bosniją ir Hercegoviną bei dalį dabartinės Serbijos. NKV turėjo bendras sienas su Trečiuoju Reichu (šiaurės vakaruose), Vengrijos karalyste (šiaurės rytuose), Serbija (rytuose), Juodkalnijos karalystė (Italijos protektoratas; rytuose) ir Italijos karalyste (vakaruose).

Sienos[taisyti | redaguoti kodą]

Įkūrus NKV jos sienos nebuvo aiškiai apibrėžtos.[11] Praėjus maždaug mėnesiui po NKV įkūrimo gana didelės kroatų apgyvendintos teritorijos buvo perduotos jos sąjungininkėms Ašies valstybėms – Vengrijos ir Italijos karalystėms.

  • 1941 m. gegužės 13 d. NKV vyriausybė pasirašė sutartį su Vokietija, kuria buvo demarkuota jų bendra siena.[12]
  • 1941 m. gegužės 19 d. NKV ir Italijos diplomatai pasirašė Romos sutartis. Italija aneksavo nemažą dalį kroatų apgyvendintų žemių – didžiumą Dalmatijos (įskaitant Splitą ir Šibeniką), beveik visas Adrijos salas (įskaitant Rabą, Krką, Visą, Korčiulą, Mljetą), kai kurias kitas nedideles teritorijas – Kotoro įlankos pakrantė, dalis Kroatijos pajūrio (serb. Hrvatsko primorje) ir Gorski kotaras.
  • 1941 m. birželio 7 d. NKV vyriausybė išleido įsaką, kuriuo demarkavo rytinę sieną su Serbija.[12]
  • 1941 m. spalio 27 d. NKV ir italija sudarė sutartį dėl NKV sienos su Juodkalnijos karalyste.
  • 1943 m. rugsėjo 8 d. Italija kapituliavo, ir NKV oficialiai paskelbė Romos sutartis negaliojančiomis. Negaliojančia NKV paskelbė ir 1920 m. [Rapalo taikos sutartis (1920)|Rapalo taikos sutartį]], pagal kurią Italijai atiteko Istrija, Fiumė (dabartinė Rijeka) ir Zara (dabartinis Zadaras).[13] Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas pritarė Dalmetijos, kurią pagal Romos sutartis aneksavo Italija, susigrąžinimui.[13] Tuo metu didžiąją dalį tos teritorijos iš tikrųjų kontroliavo Jugoslavijos partizanai, tad šių žemių perdavimas jas padarė labai nusiteikusiomis prieš NKV. Dokumentai rodo, kad tuo metu trečdalis Splito gyventojų buvo prisijungę prie partizanų.[14] 1943 m. rugsėjo 11 d. NKV užsienio reikalų ministras Mladenas Lorkovičius (Mladen Lorković) sulaukė Vokietijos konsulo Zygfrido Kašės (Siegfried Kasche) nurodymo, kad NKV neturėtų skubėti užimti Istriją. Dieną anksčiau Vokietijos centrinė vyriausybė jau buvo įjungusi Istriją ir Fiumę (Rijeką) į Adrijos pakrantės operatyvinę zoną (vok. Operationszone Adriatisches Küstenland; OZAK).[13] Zarą buvo okupavę vokiečiai, galbūt ji buvo laikoma marionetinės Italijos socialinės respublikos dalimi.

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Nepriklausomos Kroatijos valstybės administracinis suskirstymas buvo trijų lygių[15]:

  • didžiosios župos (kroat. velika župa) – įkūrus valstybę jos buvo 22. Joms vadovavo didieji županai.
  • rajonai (kroat. kotars) – jų buvo 142.
  • municipalitetai – jų buvo 1006.

Didžiosios župos:

1. Baranja
2. Bilogora
3. Bribiras ir Sidraga
4. Cetina
5. Dubrava
6. Gora
7. Humas
8. Krbava – Psatas
9. Lašva ir Glažas
10. Lika ir Gacka
11. Livacas ir Zapoljė
12. Modrušas
13. Pliva ir Rama
14. Pokupjė
15. Posavjė
16. Prigorjė
17. Sana ir Luka
18. Usora ir Solis
19. Vinodolas ir Podgorjė
20. Vrhbosna
21. Vuka
22. Zagorjė
1941–43 m. administracinis padalijimas
1943-45 m. administracinis padalijimas

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 Rodogno, Davide; Fascism's European empire: Italian occupation during the Second World War; p.95; Cambridge University Press, 2006 ISBN 0-521-84515-7
  2. Independent State of Croatia“. Britannica Online Encyclopedia. Retrieved 8 September 2009.
    • Croatia“. Microsoft Encarta Online Encyclopedia. Retrieved 8 September 2009.
    • Yugoslavia“. Holocaust Encyclopedia. United States Holocaust Memorial Museum. Retrieved 8 September 2009. Archived 31 October 2009.
  3. "Jasenovac." Jewishvirtuallibrary.org. Nuoroda tikrinta 3 June 2011.
  4. Pavlowitch, 2008, p. 34
  5. Tomasevich, 2001, p. 60. "Thus on 15 April 1941, Pavelić came to power, albeit a very limited power, in the new Ustasha state under the umbrella of German and Italian forces. On the same say German Führer Adolf Hitler and Italian Duce Benito Mussolini granted recognition to the Croatian state and declared that their governments would be glad to participate with the Croatian government in determining its frontiers. "
  6. Stephen R. Graubard (1993). Exit from Communism. p. 153. Transaction Publishers. ISBN 1-56000-694-3. "Mussolini and Hitler installed the Ustašas in power in Zagreb, making them the nucleus of a dependent regime of the newly created Independent State of Croatia, an Italo-German condominium predicated on the abolition of Yugoslavia. "
  7. Frucht, Richard C. (2005). Eastern Europe: An Introduction to the People, Lands, and Culture. p. 429. ABC-CLIO. ISBN 1-57607-800-0. "The NDH was in fact an Italo-German condominium. Both Nazi Germany and fascist Italy had spheres of influence in the NDH and stationed their own troops there. "
  8. Banac, Ivo (1988). With Stalin Against Tito: Cominformist Splits in Yugoslav Communism. p. 4. Cornell University Press. ISBN 0-8014-2186-1.
  9. 9,0 9,1 9,2 Jozo Tomašević. War and Revolution in Yugoslavia, 1941–1945: Occupation and Collaboration: 1941–1945: Occupation and Collaboration. Stanford University Press, 2001. P. 300.
  10. Jonathan Steinberg. All Or Nothing: The Axis and the Holocaust, 1941–1943. Pp. 44.
  11. "Rise and fall of the NDH." Nuoroda tikrinta 3 June 2011.
  12. 12,0 12,1 Business of the Independent State of Croatia[neveikianti nuoroda]
  13. 13,0 13,1 13,2 Kisić-Kolanović, Nada. Mladen Lorković-ministar urotnik, Golden Marketing, Zagreb 1997. (pg. 304–306)
  14. Ratna kronika Splita 1941–1945 Šablonas:Hr icon
  15. Pusić, Eugen. Hrvatska središnja državna uprava i usporedni upravni sustavi. Školska knjiga, Zagreb 1997. (pg. 173)