Kosovo mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kosovo mūšis – Adam Stefanović, 1870

Kosovo mūšis arba Amzelfeldo mūšis (serbiškai Boj na Kosovu) įvyko 1389 m. birželio 28 d. dabartinio Prištinos miesto apylinkėse. Serbams vadovavo kunigaikštis Lazaras Hrebeljanovičius (Lazar Hrebeljanović) iš Kruševaco, kuris dieną prieš mūšį serbų stačiatikių bažnyčios buvo karūnuotas serbų imperatoriumi. Osmanams vadovavo Muradas I. Jį mūšio metu nužudė serbų didikas ir riteris Milošas Obiličius, kuriam pavyko prasibrauti į osmanų stovyklą. Kunigaikštį Lazarą osmanai paėmė į nelaisvę ir nužudė.

Mūšio aplinkybės[taisyti | redaguoti kodą]

Nors mūšis prie Maricos upės 1367 ar 1371 m. dabartiniame Graikijos ir Turkijos pasienyje tarp serbų karaliaus Vukašino Mrniavčevičiaus (Vukašin Mrnjavčević) kariuomenės ir sultono Murado I osmanų kariuomenės serbų istorijai buvo žymiai lemtingesnis, Kosovo mūšis laikomas lemiamu serbų kovoje su osmanais. Tarp Maricos mūšio ir Kosovo mūšio vyko dar keletas mūšių, kuriuos laimėdavo tai serbai (1381 m. prie Paračino, 1387 m. Hercegovinoje), tai osmanai (1386 m. Nišo užėmimas). Kosovo mūšyje 1389 m. turėjo išsispręsti ar osmanams pavyks savo įtakos sferą išplėsti ir į senasias serbų žemes.

Tiek serbų, tiek osmanų kariuomenės mūšiui buvo gerai pasirengusios. Po paskutinio mūšio prieš osmanus 1387 m., kurį laimėjo, kunigaikštis Lazaras nesitikėjo tokio greito naujo susidūrimo su osmanais, nes 1389 m., t. y. tais pačiais metais kaip ir Kosovo mūšis, surengė žygį į Vengriją. Gavęs netikėtą naujieną apie naują osmanų žygį, Lazaras susitaikė su priešininkais Vengrijoje ir jų sąjungininkais ir net kreipėsi pagalbos į vengrus, žadėdamas pripažinti Vengrijos karaliaus viršenybę. Oficialaus atsakymo nebuvo sulaukta. Tai vėliau tapo serbų legendų ir mitų pagrindu, kuriuose teigiama, kad stipri Vengrija esą palikusi serbus likimo valiai, tikėdamasi viena likti Balkanų valdove.

Į kunigaikščio Lazaro pagalbos prašymą atsiliepė tik Bosnijos karalius Tvrtko I Kotromaničius (Tvrtko I. Kotromanić), atsiuntęs savo karvedį Vlatką Vukotičių (Vlatko Vukotić), kunigaikštis Vukas Brankovičius (Vuk Branković), valdęs dabartinio Kosovo ir Skopjės teritorijose bei kryžiuočių riteriai iš Vokietijos, Prancūzijos ir Vengrijos.

Kunigaikščio Lazaro krikščionių stovykloje susirinko apie 25 000 riterių ir karių, tiems laikams didelė kariuomenė (pvz., 1415 m. Azenkūro mūšyje per Šimtametį karą kovėsi 20 000 prancūzų ir 40 000 anglų). Tarp jų buvo apie 15 000 kunigaikščio Lazaro karių.

Turkų pusėje sultonas Muradas I surinko apie 40 000 karių. Didžioji jų dalis buvo iš Anatolijos, nors dalį sudarė ir Murado vasalai krikščionys, galbūt ir serbų kunigaikščiai iš Makedonijos.

Mūšyje serbų kariuomenė buvo sumušta. Tai sudarė sąlygas osmanams užkariauti visus Balkanus.